R. Sadauskas-Kvietkevičius: tėvo dieną reabilituokime tėčių teisę būti savimi

Pirmiausia žmogui reikia duonos, o tik paskui – žaidimų. Taip pat ir politinių. Panašiu ūkišku pasaulėvaizdžiu turbūt vadovavosi ir rajono savivaldybės tarybos nariai, Lazdijų garbės piliečiais paskelbę vietos verslininkus Danutę ir Petrą Jurkevičius.

Toks pasirinkimas siunčia žinią, kad investicijų neišlepintame Lazdijų krašte verslą kuriantys ir auginantys žmonės yra gerbiami ir vertinami. O tai nėra taip jau savaime suprantama šiais keistais laikais, kai nuo Darbėnų iki Širvintų aidi rūstūs bendruomenių šauksmai: nebus čia naujų gamyklų, vėjo malūnų ir jokių skalūnų. Nuo pastarųjų išgavimo Tauragės rajone sustabdymo prabėgo daugiau nei dešimtmetis, bet visa Lietuva prisimena šūkį „Chevron von“ ir brolių Žygaičių personažus „Dviračio žiniose“. Lazdijai skelbia, kad mes į tuos brolius visai nepanašūs. Ateikite, investuokite – gerbsime ir vertinsime kiekvieną.

Balsuojantiems už tokį Jurkevičių pagerbimą vietos politikams pavyko įveikti visas populizmo pagundas demonizuoti verslą ir pataikauti tiems savo rinkėjams, kurių galvose tūno marksistiniai mitai apie išnaudojimą ir kapitalistų gobšumą. Juk dirbant šiame krašte ne pirmą dešimtmetį neišvengiamai atsiranda žmonių, kuriems kažkas nepatiko: konkurse į laisvą darbo vietą pasirinko kitą kandidatą, mokėjo ne tiek, kiek jautėtės vertas. O gal „Aibėje“ neskanios dešros nusipirkote arba artimas žmogus ten kasdien iškeičia paskutinius eurus į bambalinį alų arba spirituotą vyną. Tokio dydžio rajone, kur visi vieni kitus pažįsta, žino savo miestelio krautuvės savininkus ir bet kurio verslo naudos gavėjus, verslininkas visada lieka už kažką kaltas. O jeigu viskas gerai – tai taip ir turi būti, juk už viską pinigus mokam.

Išlaikyti gyvas parduotuves ir darbo vietas jose tokiame pasienio krašte – ne tik verslas. Ypač tokiais laikais, kai gyventojai sensta ir miršta, o nacionalinė valdžia, kuriai partijai ji beatitektų, optimizuoja vieną įstaigą po kitos. Paskui teismą išeina bankai, dingsta telekomunikacijų bendrovių klientų aptarnavimo salonai, smulkieji pašto skyriai, jungiasi mokyklos, o jų darbuotojai tampa alytiškiais ir druskininkiečiais.

Prekybos verslo atstovams turbūt paprasčiausia būtų permesti savo įmonę per Lietuvos–Lenkijos sieną, atidaryti krautuvę kažkur pakelėje tarp „Žabkos“ ir „Vynotekos“, o čia, ant durų, pakabinti spynas ir visus atleisti. Ir tegul galudieniai miestelių pirkėjai važinėja batono ar kacino ėdalo į rajono centrą arba laukia, kol kurjeris iš interneto atgabens. Bet kaip paskui savo krašto žmonėms į akis žiūrėti?

Dėl čia išvardintų priežasčių kviečiu Lazdijų publiką negailėti plojimų, kai kitą savaitgalį, Pasienio fiestos metu, scenoje rajono garbės piliečių regalijos bus įteiktos poniai Danutei ir ponui Petrui.

O šį sekmadienį minėsime Tėvo dieną – primirštą šventę, kurią, mano nuomone, vertėtų stiprinti ir gaivinti. Tėvo dienos reikšmė pastaruosius šimtą metų mažėjo ir nyko kartu su tėvo vaidmeniu šeimoje. Kas jau ten labai skubės sveikinti mažai pažįstamą vyriškį, kurio vaidmuo jūsų gyvenime apsiribojo biologine pradėjimo funkcija ir vengimu mokėti alimentus? Bet jeigu patyrėte laimę augti tokioje šeimoje, kur abu tėvai dalijosi meile ir atsakomybe, tai patys jaučiate, kaip šią dieną geriausia paminėti. Kažkam užteks „Messenger“ žinutės ar SMS, o kažkur užstalėje susirinks visi vaikai ir vaikaičiai. Kiekvienas būdas palaikyti ryšį ir artumą yra geras, jei tik paskui, kai rašyti ir skambinti jau nebus kam, stovėdami prie šviežiomis gėlėmis nukloto kapo nesijausite taip ir neištaręs to, ką savo tėvui būtinai norėjote pasakyti.

Dėl mūsų dėmesio besivaržantys šiuolaikiniai nuomonių lyderiai ir viešosios įžymybės pamėgo kartoti savo auditorijai, kaip kankinasi dėl savo tėvų klaidų ir iš jų patirtų psichologinių traumų. Užmokėję madingiems psichoterapeutams jie nusiperka galią jaustis aukomis, o jų skaitytojai skuba iš paskos smerkti savo tėvus, amžių sandūroje kantriai lipusius iš sovietinio skurdo ir sukūrusius visą tą gerovę, kuri jų vaikams leido mokytis, keliauti ir ieškoti savęs, o ne prakaituoti vairuojant autovežį vingiuotuose tuometinės Lenkijos keliuose. Bet galbūt nemokėjusius paguosti ir nuraminti, kai jų vaikus kamavo paauglystės dramos.

Tėvo dieną kviečiu reabilituoti jūsų tėvų gebėjimus išardyti ir gal net sutaisyti bet kokį neardomą prietaisą, veganams nedraugišką ant žarijų keptos mėsos su alumi dietą, kroksų avėjimą su kojinėmis, XX a. roko baladžių rinkinius, įrašytus CD diskuose, benzininės vejapjovės garsą ir dyzelinio kuro bei šviežiai sugautos žuvies kvapus, „Panoramos“ žiūrėjimą ir necenzūrinę valdžios kritiką. Įteisinti bent vieną dieną per metus teisę tėčiui būti savimi ir nesusilaukti už tai arogantiškų jauniklių patyčių.

Nes net tuomet, kai tėčiai bamba dėl jūsų pasirinkimų mesti studijas, iškeisti tarnybą biudžetinėje įstaigoje į skaitmeninio turinio kūrėjo veiklą, neskubėti gimdyti anūkų ar keisti lytį, jie iš tikrųjų jus myli besąlygiška tėvo meile ir labai jumis didžiuojasi. Tik pasakykite, kad tai jaučiate, ir visi ledai ištirps.

Trejų rinkimų metais girdėsite daug kalbų apie tradicinės šeimos vertybių gynimą, bet už skambių šūkių yra tik tuštuma. Niekas gerai nežino, kas yra ta tradicinė šeima, kuo ji skiriasi nuo tiesiog šeimos ir kurio mūsų istorijos laikotarpio tradiciją tie gynėjai nori užkonservuoti – baudžiavinio kaimo, smetoniško Kauno elito ar sovietmečio. Šeimoms reikia ne vertybių, o gerai mokamų darbo vietų, kuo daugiau vaiko pinigų, kokybišką išsilavinimą suteikiančių mokyklų, patrauklių studijų programų ir saugumo jausmo, kad santuokos ir vaikų gimdymo netektų atidėlioti ramesniems laikams, kai pasibaigs karas ar atpigs būsto paskolos.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2024-05-31)