R. Sadauskas-Kvietkevičius: rinkimai baigėsi – užteks vienas kitą ėsti

Paklausiau sekmadienį pakelėje paimto pavežti iki rajono centro žmogelio, kur jis išsiruošė, o tas man atsakė: „Į rinkimus, balsuoti.“ Ir atsargų pastebėjimą, kad antrasis rajono merės rinkimų turas įvyko prieš savaitę, atrėmė užtikrintai ištarta fraze: „Tai į trečią.“

Nenorėjau ginčytis, kad tokio nebūna. Nes pažvelgus į kai kuriuos pirmojo turo kandidatus, tikrai gali atrodyti, kad bus ir trečias, į kurį jie tarsi televizinio realybės šou dalyviai bus sugrąžinti feisbuko sekėjų patiktukais. Panašiai po ilgos kelionės pėsčiomis, jeigu dar nebūname visai nusivarę nuo kojų, negalime nusėdėti vietoje ir trepsime iš vieno namų kampo į kitą.

Užteks, mielieji, vienas kitą ėsti. Rinkimai baigėsi, dabar metas per daug nesidairant į vienas kito politines pažiūras, narystę partijose, amžių ir lytį suremti pečius, kad Lazdijų rajonas nevirstų negyvenama dykviete. Pradedant nuo savo sodybų, miestelių ir kaimų.

O kadangi pats gyvenu Veisiejų krašte, tai nuodėmė būtų nepastebėti, kad prisikelti iš snaudulio antrasis Lazdijų rajono miestas turi netgi daugiau potencialo už pirmąjį. Nes įsikūręs ne laukuose prie melioracijos griovio, o vienoje iš gražiausių Lietuvos vietų, Ančios pusiasalyje, tarp kalvų. Todėl bent jau vasarą turėtų būti sausakimšas turistų, jei ne kaip Palanga, tai bent kaip Merkinė.

Ko reikia, kad vietiniai turistai, išsiruošę keliauti po Lietuvą, savo maršrute pažymėtų Veisiejus ne tik kaip vietą, kurią pakaks pamatyti pro automobilio langą? Ir sustotų ne valandai apibėgti bažnyčią bei dvaro parką, o pasiliktų čia bent vienai nakvynei?

Pirmiausia reikia, kad būtų kur pernakvoti. Kelios lovos kaimo turizmo sodybose yra puikus jų šeimininkų verslas, bet neatstos motelio arba viešbučio centrinėje miesto dalyje, būtinai su vaizdu į ežerą. Tokiai veiklai idealiai būtų tikęs senojo pašto pastatas, bet nepanašu, kad jo pirkėjai išvis turėjo kažkokių kitų tikslų, išskyrus kainos perrašymą į didesnę. Yra buvęs kino teatras ir nemažai kitų privačių neįveiklintų pastatų, kurių šeimininkai tarsi pasakėčios šuo ant šieno nei patys kažką planuoja daryti, nei ieško investicijų.

Net jeigu nakvynės vieta Veisiejuose staiga atsirastų, dabar ji stovėtų tuščia, nes per metus čia vyksta vos keli ne vietinės reikšmės renginiai, dėl kurių žmonės iš kitų šalies pakraščių galėtų atvykti. Tai į Veisiejus iš Lazdijų sugrąžintos tarptautinės arimo arkliais varžybos ir vienas Lietuvos triatlono taurės etapas. Visa kita skirta tik vietinei publikai ir dažniausiai būtent tokiai jos daliai, kurios skonis išrankesnį svečią iš Vilniaus ar Kauno ne pritrauks, o veikiau atbaidys. Jeigu švenčiamos Joninės, tai uždegus laužą ir išplukdžius į Ančią vainikėlius būtinai į sceną bus pakviesti kokie nors „Husarai“. Tinkamesnės vietos Joninėms už parką su scena ežero pusiasalyje Lietuvoje dar reikėtų paieškoti. Žmonių susirenka kasmet vis daugiau, bet stinga tik trupinio išmonės, kad renginiai savo lygiu bent šiek tiek pranoktų eilinio bažnytkaimio kultūrnamio šventę.

Apsistojusiam svečiui reikia kažkur pavalgyti. Buvusios profesinės mokyklos, tapusios Žirmūnų mokymo centro filialu, valgykla tam tikrai netiks. Gaila, kad Veisiejų picerijai teko persikraustyti į „Norfos“ prekybos centro antrąjį aukštą – neįsivaizduoju, kur galėtų vasarą pastatyti lauko staliukus, nebent tik ant stogo. O be jų rizikuoja likti tik čiabuvių gedulingų pietų vieta.

Veisiejai neatsiejami nuo genialių asmenybių – Sigito Gedos ir Liudviko Zamenhofo. Bet vietos kraštotyrininkas Albinas Jarmala atkakliai bando populiarinti ne juos, o niekam neįdomią gūdaus sovietmečio eismo įvykio Kazachstane, kuriame žuvo iš Radvilonių kaimo kilusi Marytė Bižytė, istoriją.

Prezidentūra 2013 m. labai mandagiai bandė paaiškinti veisiejiečiams, kad ši nelaimė nutiko seniai ir toli nuo Lietuvos, todėl neturi perspektyvos staiga būti dar labiau sureikšminta. Juolab kad žuvusi mergina ir taip yra pagerbta, jos vardu pavadinus gatvę Veisiejuose. Užuot užsispyrusiai bandant pramušti sieną, daužant į ją galva, kartais naudinga paklausyti kitų, ar elgiamės adekvačiai.

„Kodėl neatsikasate Veisiejų dvaro rūmų?“ – po pokalbio FM99 radijo laidoje „Pilietiškumo dėlionė“ manęs paklausė merkiniškis istorikas ir paveldosaugininkas dr. Žygimantas Buržinskas. O kai paklausiau, ar ten tikrai yra ką atkasti, paaiškino, kad žemėmis užversti ne tik rūmų pamatai, bet rūsių likučiai.

Bandau įsivaizduoti, kaip pasikeistų vaizdas, jeigu vietoje sovietinių paradų amžinosios ugnies ir kalvelės Veisiejų svečiai čia atrastų XVIII a. rūmų liekanas. Kad tokiam darbui būtų skirtas finansavimas, reikėtų sutelkti visas miestelio intelektualines pajėgas, nes kol kas net įėjimo iš gatvės į Veisiejų krašto muziejų prakirsti nepajėgiam.

Pradėti būsimojo Veisiejų kurorto atgimimą siūlyčiau nuo žmonių, kuriems jis rūpi, pasitarimo šiltą vėlyvo pavasario vakarą, pavyzdžiui, dvaro parko Liepų rate. Kiekvienas atsineškime po gerai apgalvotą pasiūlymą ir nusiteikime nesusirieti tarpusavyje. Jeigu bent tai pavyktų, galėtumėm rinktis reguliariai ir planuoti konkrečius veiksmus, dėl kurių pavyks sutarti. Kviesti įvairių sričių ekspertus ir tartis su rajono valdžios bei atsakingų ministerijų atstovais. Siūlykite datą, laiką ir sekite spaudą.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2023-03-31)

Š. Mažeikos nuotr.