R. Sadauskas-Kvietkevičius: Pirmosios vagos šventė galėtų garsinti mūsų kraštą gerokai plačiau

Jau visai netoli tie laikai, kai pavasarį laukus vagos robotai, o jų šeimininkas tik stebės darbo rezultatus ekrane ir nė nebandys kaitalioti dirbtinio intelekto parinkto pagal dirvos savybes vagų gylio. Bet ir tada pirmąją vagą Veisiejų Jurginių šventėje išvers arkliuko traukiamas senovinis plūgas, o baltos drobės marškiniais vilkintis artojas persižegnos ir paaukos Žemei juodos duonos riekę bei šlakelį alaus.

Tradicija pradėti žemės ūkio darbus per Šv. Jurgio šventę, kalendoriuje pažymėtą balandžio 23 d., bet nukeliamą į paskutinį balandžio savaitgalį, tikriausiai mus pasiekė iš tų laikų, kai Europos klimatą dar veikė mažasis ledynmetis. Ne tik pačios žiemos būdavo žvarbesnės, susidarydavo stora nuolatinė sniego danga, lėtai tirpdavusi per visą kovą, bet ir augalų vegetacijos pradžia nebuvo tokia ankstyva kaip XXI amžiuje.

Todėl neverta stebėtis, kad Pirmosios vagos šventė, keičiantis klimatui, anksčiau ar vėliau sutaps ne su pavasarinių žemės ūkio darbų pradžia, o su ankstyvųjų lietuviškų bulvių, daiginamų po plėvele, bulviakasiu. Tačiau svarbiausia – visai ne pirmojo pavasarinio laukų arimo pradžios data, o tai, kad mums pavyko išsaugoti Lazdijų krašto arimo arkliais tradiciją, įrašytą į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Ne todėl, kad toks arimo būdas būtų kažkuo pranašesnis už šiuolaikinius – masiniu reiškiniu jis jau niekada netaps. Nes būtent tas senųjų tradicijų ir šiuolaikinio gyvenimo būdo derinys daro mūsų kraštą savitą, originalų ir nepakartojamą.

Čia turbūt derėtų padėkoti Lazdijų rajono merei Ausmai Miškininei, kad dar per pirmąją savo kadenciją ištesėjo veisiejiečiams rinkimų kampanijos metu duotą pažadą sugrąžinti Pirmosios vagos šventę. Artūro Margelio laikais nutikęs jos iškėlimas į Lazdijų hipodromą buvo visiškas nesusipratimas ir nemaža skriauda žaviausio mūsų rajono miestelio žmonėms, užauginusiems tos šventės tradiciją. O kai Pirmoji vaga sugrįžo namo, į Šv. Jurgio parapiją, tarsi iš emigracijos parvažiavusi dukra, gamtos ir žmogaus gyvenimo ciklo darna vėl buvo atkurta.

Ne visada sėkmingai ieškodami naujų šūkių Lazdijų krašto įvaizdžiui, ko gero, turėtumėme atidžiau pažvelgti į tai, ką jau turime. Iš praeities tradicijų semiama stiprybė, išsiskleidžianti naujomis kūrybingumo formomis, išskiria mus iš kitų snaudžiančių Europos pakraščių. Belieka tik tas gyvas tradicijas laiku pastebėti, kol neišėjo paskutinis jų dar nepraradęs senolis, ir užtikrinti perdavimą kitoms kartoms. Nes net ir įrašymas į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą savaime negarantuoja, kad tradicija neišnyks.

Arimo arkliais varžybose kasmet dalyvauja vis mažiau „sportininkų“, o bandymai paversti šias varžybas tarptautinėmis apsiribojo lietuvių artojų iš Lenkijos Punsko valsčiaus pakvietimu. Taip iš inercijos Pirmosios vagos šventė dar gali vykti 10–15 metų, kol tiesiog nebeliks kam ne tik varžytis vagų tiesumu, bet ir išarti pirmosios vagos.

Dabar jau neužtenka numatyti lėšų šventės įgarsinimui ir kviestiniams muzikantams, surasti dosnius rėmėjus nugalėtojų apdovanojimams. Taip melžiant tradiciją ji patirs sąstingį, o galiausiai ims merdėti tarsi ant kojų nepastovinti aplaidaus ūkininko karvė. Ypač kai ekonominės būtinybės arti arkliais jau senokai nebeliko, o sportinių ar pramoginių žirgų augintojams visai nebūtinai rūpės laimėti dar ir geriausio artojo vainiką.

Tradicijos gyvybę palaikytų speciali tikslinė parama arimą arkliais perduodantiems iš kartos į kartą ūkininkams. Tam reikėtų paskelbti arimo tradicijos ugdymo programų konkursą, numatyti už jį atsakingus asmenis bei finansavimą. Prasminga paieškoti po visą Europą, kur arimo arkliais tradicija bent kaip pramoga dar nėra visai užmiršta. Ir pakviesti iš ten artojus atvykti per Jurgines į Veisiejus. Siūlyčiau pasidomėti Balkanų šalimis, Pietų Europa, Skandinavija. Galbūt pavyktų atsivežti artojų iš Ukrainos ir Sakartvelo, nors gabentis arklius ir visą arimo įrangą gali nepigiai kainuoti.

Tarptautinei šventei reikės gerokai daugiau pinigų, atitinkamo lygio kultūrinės programos, bet ir žiūrovų ji priviliotų gerokai daugiau. Uždirbtų nebanalių vietinės gamybos suvenyrų ir maisto pardavėjai, amatininkai, apgyvendinimo verslai, daugiau mokesčių pavyktų surinkti į biudžetą. Bet didžiausiu laimėjimu taptų Veisiejų miestelio ir viso Lazdijų krašto įvaizdžio suformavimas. Nes iki šiol vis dar liekame tik vaizdinga kelio atkarpa pakeliui iš Vilniaus, Alytaus ar Druskininkų į Lenkiją. Tinkamu oru pro automobilio langą galima grožėtis kraštovaizdžiu, bet sunku sugalvoti priežastį čia sustoti. Nebent kavos per daug išgėrėte ir prispyrė būtinybė nubėgti į pakelės krūmus.

Jurginės su arimo arkliais varžybomis Veisiejuose, mano nuomone, turi daugiau potencialo augti negu Pasienio fiesta, kuri jau seniai tapo švente apie nieką, pernelyg panašia į bet kurio miesto ar rajono gimtadienį: mugė, eisena, popmuzikos koncertas. Gal tik vištų lenktynės yra originaliausia jos dalis, sudominanti ne tik nuobodžiaujančią vietinę publiką.

Jeigu Lazdijų rajonui užteko ryžto pasiekti, kad arimo arkliais tradicija būtų įrašyta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, tai nesustokime pusiaukelėje. Mes galime gerokai daugiau – iniciatyvių ir kūrybingų žmonių, dirbančių rajono savivaldybės įstaigose, potencialo tam tikrai užtenka. Tereikia tik juos truputį padrąsinti, kad nesivaržytų išskleisti sparnus.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-04-26)