R. Sadauskas-Kvietkevičius: permainos valdančiojoje koalicijoje ir Vyriausybėje žada Lazdijams daugiau galimybių

Vos spėjo išblėsti žarijos ten, kur trumpiausią metų naktį liepsnojo Joninių laužai, o mane, kaip kasmet, užplūdo per greitai prabėgančios vasaros jausmas. Su kuo pasikalbu – visi tai yra patyrę. Vaikystėje viena vasaros diena trukdavo amžinybę. Net jeigu atsibusdavome visai ne su aušra, o saulei jau braižant klevų viršūnes, tai pirmos žemuogės, paskubomis įmestos į burną, skonis išlikdavo ilgiau negu dabar visos atostogos.

Dar liko ištverti liepos karščius, kai oras virš įkaitusio Veisiejų–Leipalingio plento asfalto raibuliuoja tarsi dykumoje, o prie Snaigyno vaikus, uošves, pripučiamus žaislus, kepsnines ir kremus nuo saulės susivežusius poilsiautojus išvaiko vidurvasario liūtis. Dar būtinai reikės prisirinkti ne tik iš po samanų vos prasikalusių voveraičių, bet ir paerzinti feisbuko draugus pirmo baravyko nuotrauka, nenuplaunamai nusidažyti pirštus lupant kazlėkus ir skinant nuo uogienojų prisirpusias mėlynes.

Politikai, tarsi žinodami, kad vasarą mums jie visai nerūpi, parinko tokį metą perkrauti valdančiąją daugumą ir Vyriausybę. Negana to – per patį Pasaulio futbolo čempionatą. Tačiau privalau išbristi iš švelniai banguojančių Snaigyno vandenų, pasinerti į naujienų srautą ir pabandyti suprasti, kaip mus čia, Lazdijų krašte, paveiks nacionalinės politikos permainos.

Pradėsiu nuo neabejotinai gerų žinių: Lazdijų rajono merė Ausma Miškinienė sugrįžo į Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“, o ši politinė jėga valdančiojoje daugumoje pakeitė partiją „Nemuno aušra“. Spręsti rajono žmonių problemas ministerijose ir Seimo komitetuose dabar bus gerokai paprasčiau. Ypač kai demokratams ministerijų dalybose turėtų atitekti Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijos.

Kai šis straipsnis pasieks skaitytojus, gandai, kad žemės ūkio ministro pareigos atiteks Seimo nariui Kęstučiui Mažeikai, jau tikriausiai bus tapę oficialia informacija. O kadangi poną Kęstutį net ir man, kasdien apie rajono savivaldybę nesisukinėjančiam, mūsų krašte ir vietos politikų apsuptyje teko matyti ne kartą ir ne du, tai labai tikėtina, kad tie ne vakar užsimezgę ryšiai bus prasmingai išnaudoti.

Pats „Nemuno aušros“ išmetimas iš valdžios subrendo ir perbrendo jau seniai. Socialdemokratai vis kalbėjo apie „raudonąsias linijas“, „kantrybės taurę“, bet vis kažko laukė. Nesutinku su teigiančiais, kad apsisprendimą skirtis su Remigijaus Žemaitaičio partija nulėmė pastarojo pasisakymai prieš Kapčiamiesčio poligono įstatymą. Įstatymą teikęs krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas ir LSDP vadai puikiai žinojo, kad balsų jam tikrai užteks, nes padėti pažadėjo opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Liberalų sąjūdžio frakcijos. Negana to, Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijoje taip pat buvo balsavusiųjų prieš poligono steigimą, bet jų niekas iš valdančiosios koalicijos neišmetė.

Seimo socialdemokratams jau metų pradžioje tapo aišku, kad buvimas koalicijoje su „Nemuno aušra“ gali visai nugraužti ir taip sumenkusio jų reitingo likučius. Užuot kalbėjus apie nuveiktus darbus, tekdavo komentuoti vis naujus „aušriečių“ skandalus, drastiškus R. Žemaitaičio pasisakymus. Iki 2027 m. savivaldos rinkimų LSDP reikėjo bent pusmečio ramybės, kad dalis rinkėjų užmirštų visas valdančiųjų nesėkmes.

Kurį laiką atrodė, kad nėra kuo pakeisti „Nemuno aušros“ valdančiojoje koalicijoje, nes tuometis Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis ir aktyvioji katino Nuodėgulio šeimininkė Agnė Širinskienė taip įsijautė į opozicijos vaidmenį, kad atrodė tapę didesniais valdančiųjų priešais net už konservatorius. Nuotaikos pasikeitė, kai S. Skverneliui buvo pareikšti įtarimai Augalininkystės tarnybos korupcijos byloje ir vadovavimą partijai perėmė gerokai sukalbamesnis europarlamentaras Virginijus Sinkevičius.

Demokratai gavo progą įrodyti rinkėjams, kad jie nebuvo vieno žmogaus partija ir neišnyks iš politikos kartu su juo. Prieš dešimtmetį tai pavyko padaryti Liberalų sąjūdžiui, bet jis niekada ir nebuvo vadinamas Eligijaus Masiulio partija. O pagalvoję apie demokratus, dauguma lietuvių vis dar prisimena tik S. Skvernelį. Ir gal tik Lazdijų rajono dzūkai – savo merę.

Kai „Nemuno aušra“ jau išmesta iš valdančiosios koalicijos, žiniasklaidai nelieka jokio viešojo intereso transliuoti savo auditorijai kiekvieną R. Žemaitaičio pasisakymą, o pilietinei visuomenei – kaip nors į juos reaguoti. Nes jis – nei valdžia, priimanti mūsų gyvenimą keičiančius sprendimus, nei tikroji opozicija, argumentuotai juos kritikuojanti. Per pastaruosius porą metų visi bergždžiai paaukojome pernelyg daug laiko apie jį kalbėdami. Užteks, metas užmiršti, nebesekti, nustoti klausytis ir per petį dairytis į tuščią vietą.

Naujoje valdančiojoje koalicijoje silpniausia jos grandimi tampa Lietuvos valstiečių ir žaliųjų bei Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija, balandį sumažėjusi, kai iš jos pasitraukė Ignas Vėgėlė ir Rimas Jonas Jankūnas. Pirmiausia todėl, kad ši frakcija vadovaujasi visai kitomis vertybėmis negu kairieji socialdemokratai ir centro kairėje save matantys demokratai. Ramūno Karbauskio „išgryninta“ LVŽS yra arčiau Šeimų maršo ir Garliavos patvorio negu socialdemokratinės žmogaus teisių ir mažumų įgalinimo ideologijos. Konfliktų dėl to bus tiek, kiek patys socialdemokratai bandys būti socialdemokratais, o ne tik valdžios partija. Ir galų gale pasakykite kas nors Lazdijų rajono tarybos narei, išrinktai pagal LVŽS sąrašą, kad ne Landsbergiai, o jos pačios partija dabar yra valdžia ir atsako už viską, kas vyksta šalyje.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-06-26)