R. Sadauskas-Kvietkevičius: Lazdijų rajonas – ne tik Kapčiamiestis

Sveiki, sulaukę atšiauriausios šio dešimtmečio žiemos pabaigos. Jeigu didmiestiečiai skirtumą tarp metų laikų dažniausiai pajunta tik žiūrėdami į skaičius šilumos tiekėjų sąskaitose arba piktindamiesi, kad ilgiau negu įprastai užtruko gabendami savo sėdmenis iš buto miegamajame mikrorajone į stiklinį biurų pastatą, tai mums šiemet teko patirti visą gamtos stichijų rūstybę. O dienų, kai meteorologai įspėdavo be būtino reikalo neiti iš namų, sausį ir vasarį buvo gal net daugiau už tokias, kai, prisirengę tarsi išėjimui į atvirą kosmosą, galėjome grožėtis apšerkšnijusiais pakelės uosiais, o ne sprogusiais vandentiekio vamzdžiais.

Kuo žvarbesnė žiema, tuo daugiau džiaugsmo atneša pavasaris. Gailūs gervių balsai, pasieksiantys mano kiemą iš Dėlinės pelkės, Petroškų miške pražydęs žalčialunkis ir pirmieji žibučių žiedai stačiame šlaite prie Leipalingio – kasmet tuo džiaugiuosi, lyg pamatęs pirmą kartą, tarsi durnius geležėlę radęs. O šiemet, po poros mėnesių nepaliaujamo krosnies maitinimo malkomis ir orų prognozės tinklalapių atnaujinimų, malonumas užlieja vien pagalvojus apie pavasario džiaugsmus.

Ne be reikalo ir didžiausia krikščionių šventė – Velykos – kalendoriuje rado vietą, kad prisikėlusio Dievo Sūnaus geroji naujiena sutaptų su pavasariniu gamtos prisikėlimu. Bet prieš tai turime nuostabų apsivalymo ir susitaikymo laiką, vadinamą gavėnia. Kai su tirpstančio sniego vandenimis iš mūsų turėtų ištekėti visas pyktis ir pagieža. Šiemet tai ypač aktualu, kai čia, Lazdijų krašte, jų prisikaupė gerokai per daug.

Atėjo laikas sustoti ir pažvelgti į save tarsi iš šalies. Visą žiemą mūsų kraštas buvo ne tik vietinės, bet ir nacionalinės bei tarptautinės žiniasklaidos dėmesio centre. Kirčiuoti žodį „Kapčiamiestis“ išmoko net ir tie, kurie iki 2025 m. gruodžio nė nebuvo tokio vietovardžio girdėję. Bet dabar atėjo laikas pagalvoti, kad Lazdijų rajonas nėra vien tik Kapčiamiesčio seniūnija, o Seimui patvirtinus specialų įstatymą dėl poligono steigimo, mums čia reikės gyventi toliau. Kitoks įvykių scenarijus, kad Seime kažkokiu stebuklingu būdu tam įstatymui priimti neužtektų balsų, yra visiškai neįmanomas, todėl negaišinsiu jūsų dėmesio ir laiko svarstydamas tokias galimybes. Skandavimo „Poligonui – ne!“ laikas jau praėjo, ačiū, visi jus jau išgirdo.

Atėjo laikas pagalvoti, kaip visiems, buvusiems už, prieš ir mandagiai susilaikiusiems nuo viešo savo nuomonės apie Kapčiamiesčio poligono steigimą pareiškimo, reikės gyventi toliau. Sveikintis su tais, kuriuos feisbuke ir naujienų portalų komentarų skiltyse pavadinome kvailais, melagiais, valstybės išdavikais ir nupirktais nekenčiamų politikų talkininkais. Tvarkyti reikalus savivaldybėje, kurios vadovus aprėkėte. Dirbti, švęsti, prekiauti ir linksmintis su žmonėmis, kurie turėjo ir tebeturi kitą nuomonę.

Mūsų juk niekas nemokė ne tik giedoti apie težydinčią vienybę, bet ir gerbti kitą žmogų tada, kai tos vienybės nėra ir negali būti. Kai nuomonės išsiskiria, bet niekur nedingsta poreikis išlikti taikiai bendraujančiais ir bendradarbiaujančiais piliečiais, o ne priešais, išsikasusiais tokio gilumo apkasus, iš kurių jau vienas kito negirdime ir nematome.

Atsiriboti ir pabėgti neišeis net ir tiems, kurie aną savaitę iš pykčio svaigo apie Kapčiamiesčio seniūnijos prisijungimą prie Druskininkų savivaldybės. Net jeigu tenykštis caras, pirmosios instancijos teismo jau nuteistas už korupcinius nusikaltimus ir laukiantis apygardos teismo verdikto, mielai tą mūsų rajono pakraštį prisijungtų. Dėl įžeistų ambicijų žemėlapiai neperbraižomi, o Lazdijų rajono savivaldybės tarybai ir Seimui, kurių pritarimas keičiant savivaldybių ribas yra būtinas, nėra jokio intereso tam pritarti. Džiaugiuosi, kad bent jau nesumanėte jungtis prie Baltarusijos, nes tenykštis tironas gal net labiau už kurorto merą nepritaria Lietuvos kariuomenės stiprinimui ir naujų poligonų kūrimui.

Mūsų rajono opozicijos politikams, pamačiusiems galimybę ant sutrikusių ir nepatenkintų poligono steigimu žmonių sprando išjoti į valdžią, pats laikas pagalvoti, ar dar neperžengė tos ribos, kai kurstymas prieš savo politinius oponentus virsta veikimu prieš savo valstybę. Ypač kai jūsų argumentai nuveda juos bičiuliautis su celofanais ir švenčionienėmis, teisiamais tikrai ne už meilę Lietuvai. Šitie pasimaivys ir išvažiuos, o mums ir toliau reikės čia gyventi. Ir po truputį sulipdyti iš naujo sueižėjusį pasitikėjimą vieni kitais.

Geriau vėliau negu niekada prisiruošti kalbėti apie tai, kas mus vienija, o ne skiria. Visi norime, kad visame Lazdijų krašte būtų ne tik per vidurvasario sausrą išvažiuojami keliai, veiktų vaikų darželiai, o mokyklos kuo geriau parengtų mūsų vaikus brandos egzaminams ir studijoms. Norėtųsi, kad autobusai ir toliau vežtų nemokamai, mūsų sportininkai laimėtų visas varžybas, restoranams netektų užsidaryti dėl klientų stygiaus, o sušlubavus sveikatai pagalbą galėtumėme gauti Lazdijų ligoninėje. Svajojame, kad darbo ieškantiems žmonėms nereikėtų važinėti į gretimas savivaldybes ar net išsikraustyti į didžiuosius miestus. O galiausiai – kad Lazdijų kraštas garsėtų Lietuvoje ne vien kaip vieta, kur nusileidžia iš Baltarusijos atskridę balionai su kontrabandinių rūkalų dėžėmis, pareigūnų sustabdyti vairuotojai pripučia rekordinius promilių skaičius ir dar kartais kas nors sudega. Bet kaip vieta, kur gyvena ir dirba nuoširdūs bei kūrybingi žmonės, mylintys savo kraštą ir gerbiantys vienas kitą.

Užtenka rietis tarpusavyje ir klausyti tų, kurie nori mus supriešinti. Metas gyventi toliau ir džiaugtis pavasariu.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-02-27)