R. Sadauskas-Kvietkevičius: kur išgaravo mano noras mokėti daugiau mokesčių?

Į Lazdijų krašto paežeres ir miškus atsėlina vasara, vis dar nedrąsiai žvalgydamasi per petį tarsi kuklus svečias mažai pažįstamų kaimynų vakarėlyje: gal dar ne laikas reikštis, palauksiu, kol ir kalendoriuje bus parašyta, kad jau tikrai mano eilė atėjo. Balandį jau spėjome pasidžiaugti ne vienu šilumos rekordu, bet visą gegužę bent kartą per savaitę dar užkurdavau krosnį, o šalnų pabaigos laukiantys ant palangės pomidorų daigai spėjo ir pražysti.

Nėra jokios prasmės skaitinėti ilgalaikes orų prognozes visai vasarai arba žiūrėti orų programėlėse, ko tikėtis po poros savaičių. Bet kuris būrimu iš kavos tirščių neužsiimantis meteorologas jums pasakys, kad visi orų prognozavimo modeliai gali tiksliai numatyti 2–3 dienų orus. Žvelgiant toliau į ateitį tikslumas gerokai sumažėja, o galutinė riba yra savaitė. Už jos viskas – šakėmis ant vandens parašyta.

Net nuolatinė mano pašnekovė apie liaudiškus orų spėjimo būdus pagal gamtos ženklus Janina iš Marcinkonių, „Delfi“ naujienų portalo skaitytojų meiliai praminta „orų dzūke“, šiemet kategoriškai atsisako ta tema pasikalbėti. Ir ne todėl, kad būtų visai metusi domėtis, kada po žiemos atgijo skruzdėlynai, sužaliavo beržai ir parskrido paukščiai, bet aiškiai matydama, kad klimato kaita taip sujaukė gamtos ženklus, jog jais pasikliaudama dažniau apsikvailina, negu pataiko atspėti. O negeranoriški skaitytojai iš tokio beveik folkloro tikisi ne pramogos, bet mokslinio tikslumo.

To paties tikimės iš valstybės institucijų, planuojančių mokesčių reformos poveikį šalies ūkiui. Bet ir čia veikia daugybė neprognozuojamų veiksnių, ne būtinai susietų priežasties ir pasekmės ryšiais. Todėl niekas mums šiandien nepasakys, ar nesutaps taip, kad valstybė kiš savo leteną giliau į mūsų pinigines kaip tik tuo metu, kai ten ir taip bus likę tik apgailėtini variokai dėl Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo Trumpo pradėtų muitų karų sukeltos pasaulio ekonomikos recesijos.

Iki Lazdijų krašto tokie reiškiniai ateina tarsi vasarinės audros, prieš tai išeikvoję savo griaunamąją galią kažkur Suvalkijoje ar Lenkijoje. Rajone beveik neturim jautrių pasaulio rinkų pokyčiams ūkio šakų investicijų, o dauguma lazdijiečių dirba biudžetinėse įstaigose, smulkiuose aptarnavimo versluose ir žemės ūkyje arba išvis yra pensininkai. Todėl galėtų atrodyti, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimas nuo 2026-ųjų trumpinti mokslo metus paveiks daugiau mūsų krašto žmonių negu Niujorko akcijų biržos indeksų svyravimai.

Tačiau nereikėtų užmiršti vienos ūkio šakos, kuri maitina ar bent suteikia papildomų pajamų nemažai daliai Lazdijų krašto žmonių – turizmo. Ir tai liečia ne tik kelias dešimtis kaimo turizmo sodybų ir viešbučių savininkų, jų šeimos narius ir dar kažkokį skaičių jų samdomų darbuotojų. Neužmirškite baidarių ir paežerių poilsiaviečių nuomos verslų, užsakomų pirčių, gidų ir transporto paslaugų, restoranų, pakelės užeigų ir net Veisiejų turgaus prekeivių, nekantriai laukiančių mokių vasarotojų. Visų jų sėkmė itin priklauso nuo to, ar vidurinės klasės didmiesčių gyventojai vasaros savaitgaliais turės atliekamų pinigų pramogoms ir vietiniam turizmui. Ir net nuo šių nusiteikimo išlaidauti gyvybiškai nebūtinoms pramogoms arba taupyti pinigus būsimam sunkmečiui.

Vietinis turizmas yra bene labiausiai nuo vartotojų lūkesčių priklausoma ekonomikos šaka. Niekas neužsako puotos kaimo turizmo sodyboje už paskutinius pinigus, jeigu nerimauja, ar sugebės susimokėti neprognozuojamo dydžio nekilnojamojo turto mokestį. O jei per vidurvasario karščius ir atvažiuoja įmerkti įkaitusius savo kūnus į Dusią ar Snaigyną, tai pasikepa iš namų atsivežtos marinuotos mėsytės, o ne renkasi išragauti visų skonių picas Veisiejų „Liepų rate“.

Bet koks mokesčių padidinimas šiek tiek daugiau už vidutines pajamas uždirbančiai šalies gyventojų daliai mūsų krašto turizmo sektoriui gali būti skausmingas. Ypač kai prie to dar prisidės išaugusios pačių verslininkų veiklos sąnaudos ir progresyvus jų pajamų apmokestinimas.

Visos mokestinės lengvatos pradedantiems savo verslą asmenims Lietuvoje yra labai jau simbolinės. Todėl turėdami vien tik gerą idėją, bet jokio pradinio kapitalo ir nedaug tikėjimo, kad nuo pirmojo veiklos mėnesio pajamos bus pakankamos apmokėti visas išlaidas, daugelis mūsų krašto žmonių taip ir nepradeda jos įgyvendinti. Geriau dairosi į samdomo darbo vietas jau veikiančiuose versluose ar į biudžetines pareigas.

O juk pakaktų nustatyti kažkokią buvusių bedarbių, nusprendusių imtis savo verslo ar amato, pajamų ribą, iki kurios valstybė dar nekiša nagų prie jų uždarbio, nereikalauja mokėti ne tik gyventojų pajamų, bet ir „Sodros“ bei privalomojo sveikatos draudimo mokesčių. Ir tik tada, kai paaiškėja, kad verslo idėja yra gyva, uždirbate sau bent jau daugiau už neapmokestinamąjį pajamų dydį, taikomą samdomame darbe, jums atsiranda pareiga dalintis savo uždarbiu su valstybe. Ne vienoje Vakarų Europos šalyje tokia sistema sėkmingai veikia, o ja mielai naudojasi net ir emigrantai iš Lietuvos.

Galiu tik apgailestauti, kad Lietuvos politikai, ar jie būtų kairieji ar dešinieji, kaip susitarę pataikauja toms gyventojų grupėms, kurioms rūpi tik MMA ir pensijų dydžiai, o bet koks verslumas atrodo įtartinas. Iš sovietmečio atsinešti mitai apie godžius spekuliantus pergyveno trumpą liberalų laukinių devyniasdešimtųjų laikotarpį ir tebeveikia mūsų mąstymą iki šiol. Palaikomi ne tik politikų, pravardžiuojančių savarankišką darbą „gyvulių ūkiu“, bet ir stambių korporacijų, trokštančių visus paversti samdiniais.

Metų pradžioje, kai Valstybės gynimo taryba iškėlė tikslą surasti daugiau pinigų – maždaug 5–6 proc. nuo Lietuvos bendrojo vidaus produkto mūsų kariuomenei stiprinti, beveik visi buvome nusiteikę susiveržti diržus ir mokėti daugiau. O jei kas viešai prieštaravo, pats įsikarščiavęs galėjau pavadinti tokį žmogų „vatniku“. Nes jau geriau atiduoti juntamą pajamų dalį savo kariuomenei, negu stebėti, kaip viską, ką sugebėjime užgyventi, grobia ir naikina priešas. Tačiau dabar vis labiau aiškėja, kad tankus ir dronus Gintauto Palucko Vyriausybė pirks už skolintus pinigus, perkeldama naštą būsimoms valdančiosioms daugumoms ir būsimoms mokesčių mokėtojų kartoms.

Lazdijuose apsilankiusio Seimo nario, naujojo TS-LKD pirmininko Lauryno Kasčiūno atvirame renginyje „Kava su Kasčiūnu“ paklausiau, ar jam pačiam aišku, kokia dalis dėl mokesčių pertvarkos planuojamų surinkti pinigų iš tikrųjų teks kariuomenei, o kokia valdančiosios daugumos partijų rinkimų pažadams tesėti. Atsakė, kad ir jam iki šiol niekas iš valdančiųjų nesugebėjo paaiškinti, kokia papildomų valstybės biudžeto pajamų dalis byrės į Gynybos fondą. Bet tikrai ne visos ir net ne dauguma. Tai ir motyvacija mokėti daugiau man kažkur išgaravo.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2025 05 30)