R. Sadauskas-Kvietkevičius: kodėl rašytojas tapo „vazonu“?

Į miestus išsivažinėję mūsų rajono vaikai ir anūkai Visų Šventųjų ir Vėlinių savaitgalį aplanko čia paliktus artimųjų kapus. Paskui dažniausiai susitinka ir su gimtinėje likusiais giminaičiais, jeigu čia dar tokių yra. Po puodelio karštos kavos, o gal ir ko nors stipresnio, atsiriša liežuvis aptarti ne tik žaliuokių dygimą Kapčiamiesčio girioje, bet ir nacionalinės bei vietinės politikos aktualijas, nes juk visiems įdomu, kaip iš atokaus Lietuvos pakraščio atrodo Lietuvos kultūros bendruomenės protestas, be dviejų ministrų likusi Raudonosios suknelės vyriausybė. Kieno darže nusileido balionas su kontrabandiniais rūkalais, o kam žvyrkeliukas po trobos langu galėtų virsti naujutėliu asfaltu, jeigu mūsų krašte įsikurtų Lietuvos kariuomenės poligonas.

Neabejotinai kalba pasisuks ir apie Remigijaus Žemaitaičio partijos likimą valdančiojoje daugumoje. Nes būtent ši tema labiausiai skaldo mus į dvi nesusišnekančias tautos dalis, nors jokiu būdu negalėčiau sutikti su gaju stereotipu, neva R. Žemaitaičio pakęsti negali sostinės elitas, o nuoširdžiai palaiko vadinamieji paprasti žmonės iš provincijos. Skirtis eina kažkur kitur – galbūt per sąžinę, neatleidžiančią melo ir primityvaus manipuliavimo kitų žmonių jausmais nei sau, nei įžūliam politikui.

Klaidingą iliuziją, esą „Nemuno aušrą“ palaiko vos ne visi Lietuvos pakraščiai, mums sukuria socialiniuose tinkluose siaučiantys pagyvenusių damų su gėlių puokštėmis ant „Feisbuko“ profilio viršelio legionai. Neneigsiu, kad tarp jų gali pasitaikyti ir vienas kitas tikras žmogus, užsipuldinėjantis protestuojančius kultūrininkus ir keiksnojantis buvusią valdžią savo iniciatyva. Bet dauguma tokių paskyrų yra sukurtos visai neseniai, neturi jokios asmeninės informacijos ir neabejotinai valdomos tų pačių komunikacijos specialistų.

Prieš kurį laiką tokiose „Feisbuko“ grupėse, kaip „Užkampiškių turgelis“, „Sentimentalūs paveikslėliai be cenzūros“ ir daugybėje panašių, buvo publikuoti skelbimai apie siūlomą pokalbių moderatoriaus darbą iš namų. Užsiregistravusieji buvo nukreipti į mokymus, kaip susikurti po keletą ar keliolika „Feisbuko“ paskyrų, pridėti ten visokių smulkmenų – gėlyčių, žuvų ir kavos puodelių, kad atrodytų kaip tikros. O dabar, mano žiniomis, jie gauna nedidelį atlygį už politinių komentarų rašymą pagal atsiųstus ruošinius ir įrašų dalijimąsi. Nieko asmeniško, tik darbas. Užmokestis atkeliauja ne rubliais, bet per keistus tarpininkus, registruotus ne Lietuvoje.

Todėl jiems kažką įrodinėti nėra prasmės. Sukelta diskusija ir reakcijos galbūt reiškia, kad gaus didesnį užmokestį, o gal ir ne. Iškart užblokuoti geriau, bet irgi nėra tobula išeitis, nes atsiras šimtai kitų, niekinančių Lietuvą ir Ukrainą, reikalaujančių draugauti su Aliaksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino režimais – tai tada ir balionai netrikdys oro uostų darbo. Bet įdomiausia, kad būtent dabar masiškai skleidžiami naratyvai, esą reikia leisti dirbti „Nemuno aušrai“, o protestuoja ir streikuoja tik valdiškais pinigais konservatorių nupenėti veltėdžiai.

Kažkuris mano „Feisbuko“ draugas tokius samdytus komentatorius pavadino „vazonais“. Tikriausiai dėl pomėgio slėptis po gėlėmis ir tuščiavidurio paskyrų turinio. Tas pavadinimas man ir kitiems viešosios erdvės komentatoriams taip patiko, kad vis dažniau jį naudojame.

Kai tokiais „vazonais“ apsistato papildomo darbo vakarais ieškojusi jauna mama ar skurstantis bedarbis, dar galiu juos suprasti, o gal net ir užjausti. Bet kai „vazonų“ skleidžiamą politinę agitaciją ima kartoti vienintelis Veisiejų rašytojas, tai net nežinau, ar man pasireiškė svetima gėda vadinamas reiškinys, ar tiesiog buvo skaudu skaityti.

Pasikalbėjęs su „Nemuno aušros“ regiono kuratoriumi, Algimantas Mikelionis šio laikraščio „Pozicijos“ skiltyje savo vardu atpasakoja pokalbio metu jam į galvą tarsi tuščiame vazone sukrautą politinę agitaciją. Pirmiausia nuoširdžiai nusistebi, kad su juo bendraujantis politikas moka kalbėti „aiškiai, raiškiai, rišliai ir įdomiai“. Tai dabar jau politikų vertinimo kartelę nuleisime ne iki grindjuostės, o kažkur į pusrūsį? Moka kalbėti ne tik vienskiemeniais garsais – tinka būti nauju rajono gelbėtoju?

Po tokio pokalbio A. Mikelionis nusprendė ir mums visiems pranešė tarsi naujos religijos skelbėjas, esą 2027 m. Lazdijų rajono savivaldos rinkimuose dalyvaus nauja, ambicinga ir ryžtingai nusiteikusi politinė jėga. O šiandieniniams valdantiesiems ir opozicijai jau reikia drebėti iš baimės ir belieka ruoštis užleisti kelią.

Neskubėčiau tikėti tokiomis mielojo rašytojo pranašystėmis pirmiausia todėl, kad Lazdijų rajone tiesiog nėra tiek aktyvių ir pasišventusių aukoti savo laiką viešiesiems reikalams žmonių, kad iš jų būtų galima suburti stiprų naujos partijos skyrių. Prieš kiekvienus savivaldos rinkimus visi matome, kaip sunkiai sekasi sudaryti kandidatų sąrašus net ir toms partijoms, kurios veikia čia dešimtmečiais, turi savo žmonių biudžetinėse įstaigose ir tarp vietinių verslų vadovų. Kas dabar norės susitapatinti su populistine politine jėga, kuriai 2024 m. Seimo rinkimuose šiaip taip pavyko gauti porą dešimčių Seimo narių mandatų, o dabar, pasak naujausių apklausų, reitingai sparčiai smunka? Subjauroti savo biografiją tokia dėme ryžtųsi nebent be priežasties piktas ant visų kaimynų ir gimtojo miestelio seniūno bedarbis rašytojas, naiviai svajojantis apie savivaldybės tarybos nario algą.

Iki savivaldos rinkimų dar liko nemažai laiko, bet galiu nuliūdinti A. Mikelionį, kad jo minimi „nemažai žmonių, kurie tiesiog nusivylė Ausma“, yra tie patys, kurie už dabartinę rajono merę nebalsavo ir 2023 m. O dauguma balsavusiųjų atvirai sako, kad A. Miškinienė daugmaž patenkino jų lūkesčius. Stebuklų nenutiko, bet niekas jų ir nežadėjo. O kantrus kasdienis darbas pastebimas tik tiems, kas nori jį pastebėti. Niekas neatims iš A. Miškinienės sugebėjimo jautriai ir dėmesingai bendrauti su žmonėmis, o tai rinkėjai prisimena geriau negu staiga išdygstančių prieš rinkimus rajono „gelbėtojų“ šūkius.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-10-31)