R. Sadauskas-Kvietkevičius: kodėl kiekvienas tėvas svajoja tapti seneliu?

Ar pastebėjote, kaip greitai šiemet auga žolė? Iš vakaro nupjoviau kiemo veją taip, kad pačiam gražu pažiūrėti, o kitą rytą jau nauji kiaulpienių žiedai galvas pakėlė. O svetimi vaikai? Atrodo, tik vakar verkė įsikniaubę į mamos sijoną, kad nenori į darželį. O dabar jau nuaidėjo paskutinis skambutis, primenantis, kad ištįsę jaunuoliai tuoj paliks tėvų namus ir gimtąjį Lazdijų kraštą.

Kitaip būti negali – jie turi išvykti, kad galėtų įgyvendinti savo svajones. Studijuoti tai, ką nori, o ne tai, kas atrodo gražu tėvams ir senelių kaimynams. O jeigu kai kurie iš jų, išsimokslinę ir sukaupę profesinės patirties, apsispręs grįžti ir įgyvendinti savo planus gimtinėje, tai bus didžiausias mūsų visų laimėjimas.

Žinau, kad per Pasienio fiestą nemažai iš mūsų krašto kilusio jaunimo grįš į tėvų namus, susitiks su draugais, dalyvaus renginiuose. Nes čia pat ir Tėvo diena, kai visi sveikinsime gyvus savo tėvus ir lankysime jau išėjusiųjų kapus. Ta proga noriu kreiptis į tuos sveikinamuosius. Pasinaudokime proga papasakoti savo vaikams apie pokyčius mūsų krašte taip, kad jie, užuot džiaugęsi laiku iš čia pasprukę, bent pagalvotų apie galimybę grįžti.

Pasiruošti tam galima iš anksto, pavyzdžiui, paskaičius Lazdijų rajono savivaldybės 2025 m. veiklos ataskaitą, kurioje išvardytos visos pozityvios permainos – pradedant sėkmingai įgyvendinama Tūkstantmečio mokyklų programa ir baigiant išasfaltuotomis gatvėmis. Žinau, kad nieko ten nerasite nei apie netinkamą gerti vandentiekio vandenį Lazdijuose, nei apie policijos areštuotus kontrabandininkus. Bet kas nutiko blogo, visi ir taip girdėjome: vietinės opozicijos politikai nuolat baksnojo į visas nesėkmes, tikras ir tariamas rajono valdžios klaidas. O kas buvo gero, liko nepastebėta.
Belaukdami Tėvo dienos turime laiko pagalvoti apie tėvystės iššūkius, kuriuos įveikti mūsų niekas nemokė. Pirmąjį laisvės dešimtmetį, kai subyrėjo kolūkiai ir atsivėrė keliai į Vakarus, geru tėvu dar galėjai būti uždirbęs daug nebūtinai apskaitytų pinigų, pastatęs didesnį už kaimyno silikatinių plytų namą ir neiškeitęs nuo vaikų priežiūros pavargusios žmonos į jaunesnę. Atitikti visus vyriškumo stereotipus nebuvo lengva, bet jie bent jau atrodė aiškūs.

Brutaliems X kartos vyrams ir tėvams, gimusiems tarp 1961 ir 1981 metų, buvo savaime suprantama, kad niekas kitas – nei valstybė, nei visuomeninės organizacijos – nepasirūpins jų šeimų gerove. Net jeigu dėl to neliko laiko nuoširdžiam pokalbiui su vaikais, o nesusimąsčius ištartus griežtesnius žodžius ar pernelyg kritiškus vertinimus tie dabar pasakoja savo psichologams.

Neperdėkime tų tikrų ir įsikalbėtų psichologinių traumų reikšmės. Jeigu suaugę vaikai jums vis dar skambina arba rašo žinutę paklausti patarimo, kai jų išsinuomotame bute sostinėje sugenda skalbyklė arba keliaujant po egzotiškus kraštus pasigirsta neįprasti automobilio variklio garsai, tai viską darėte teisingai. Jūs vis dar esate patikimas – kaip silikatinių plytų namo atraminė siena. Ir svarbus – kaip santechninis veržliaraktis, kurio ne kasdien prisireikia.

Negavę sveikinimo Tėvo dieną X kartos tėvai gali supykti, bet iki vakaro patys sugalvos įtikinamą paaiškinimą, kaip vaikams nenugalimos gamtos jėgos ir neatidėliotini reikalai sutrukdė tai padaryti. O kitą dieną jau bus tą nuoskaudą užmiršę. Tačiau jeigu jau nusprendėte juos pradžiuginti sveikinimu, tai „Facebook Messenger“ žinutės neužtenka – reikės susitikti gyvai ir apsikabinti.

Tūkstantmečio kartos (angl. millennials) tėvai labai stengėsi nekartoti savo tėvų klaidų, todėl atidėliojo vaikų planavimą, kol baigs mokslus ir bus morališkai pasiruošę dalintis su žmona sauskelnių keitimo akrobatika. Kūdikius jie augino pagal „Google“ paieškos rezultatus ir „YouTube“ vaizdo įrašus, bet dabar patys nežino, kaip konkuruoti su „ChatGPT“ dėl buvimo autoritetu savo vaikams. Tėvo dieną jie gali nesveikinti savo tėvų dėl neva buvusių toksiškų santykių šeimoje ar tiesiog dėl ironiško požiūrio į popieriniame kalendoriuje surašytų švenčių tradicijas. Bet patys paslapčia tikisi būti pasveikinti savo vaikų.

Milenialsus galima sveikinti bet kokio formato žinute, o kuo daugiau joje bus jaustukų (emotikonų), tuo geriau. Vietoje brangios puokštės iš gėlių parduotuvės puikiai tiks pakelėje nurauti žolynai arba žydinti alyvų krūmo šaka.

Bet kuris tėvas, net jeigu garsiai to nepasako, svajoja tapti seneliu. Kadangi mane patį tokia laimė ištiko visai neseniai, tai krykštauju iš džiaugsmo kaip vaikas, kai dukra atsiunčia dar vieną anūkėlės nuotrauką ar vaizdo įrašą su tariamais pirmaisiais jos žodžiais. O kai aną savaitgalį leido pastumdyti Druskininkų kurorto šaligatviais vežimėlį su kūdikiu, ėjau aukštai iškėlęs galvą, tarsi gavęs valstybės apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus arba rajono garbės piliečio titulą.

Senelio statusas, skirtingai nuo tėvo, suteikia vien tik privilegijas. Neprašomas galite patarinėti savo vaikams, kaip teisingai auginti vaikus, net jeigu pats juos augindamas elgėtės visiškai kitaip. Mandagūs vaikai jūsų patarimus išklausys, bet vis tiek viską darys savaip. O mandagūs seneliai apsimes, kad to nepastebėjo. Seneliu tapęs vyras gali apsimesti, kad neprisimena to, ko nenori prisiminti, visas klaidas ar bet kokį aplaidumą teisinti savo senatve, net jeigu dar nė pensijos nesulaukė ir tik neseniai baigė vidurio amžiaus krizės šėliones.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-05-29)