R. Sadauskas-Kvietkevičius: kodėl jūsų vaikai nenori grįžti į Lazdijus?

Kai litro benzino kaina perkopė du eurus ir nė neketina nustoti didėti, pardaviau spekuliantams antrą mūsų šeimos automobilį – seną dūmijantį dyzelinį fordą. Nuėjau iki Šadžiūnų autobusų stotelės ir nusifotografavau tvarkaraštį, kad visada jį turėčiau po ranka telefone.

Pasinaudoti galimybe pasiekti Veisiejų turgų ar net Lazdijus visuomeniniu transportu man dar neteko, bet būtinai ją išbandysiu. Apie nemokamas keliones autobusais pirmą kartą buvau priverstas skaityti TSKP XXVII suvažiavimo nutarimuose. Ten dar buvo pažadas iki 2000 m. kiekvienai Sovietų Sąjungos šeimai parūpinti atskirą butą, bet čia jau kita tema. Bet kodėl gi mums nepasimėgauti komunizmo svajonių trupiniais, kai Lazdijų rajono savivaldybei vis tiek kasmet tekdavo šelpti savo autobusų parką šimtais tūkstančių eurų, o už bilietėlius iš pensininkų surinkdavo kacino ašaras. Varėna pabandė, pavyko, tai negi mes kvailesni?

Nemokamų kelionių brangaus kuro laikais mums pavydi net klestinčio Druskininkų kurorto gyventojai. Juokiasi, kad varėniškiai su lazdijiečiais turi nemokamus autobusus, o jie vietoje to gauna nemokamą laikraštį apie gerus valdžios darbus. Nors šitai pagundai į kiekvienus namus atnešti savigyros žinią neatsispyrė ir mūsų rajono valdžiukė. O kad leidinys neatrodytų jau visai kaip merės feisbukas, tai į nuveiktus darbus ir pandemiją bei migrantų krizę įsirašė. Toliau neskaičiau, nes to storo leidinio, ilgokai pagulėjusio mano pašto dėžutėje, lapai nuo lietaus sulipo.

Kuo arčiau savivaldos rinkimai, tuo daugiau bus pagundų politikams girtis savo tikrais ar įsivaizduojamais nuopelnais. Lazdijų krašto žmonėms negresia įstrigti valdžios savigyros burbule, kol rajone gyvuoja net trys gyvi ir negailestingai kritiški laikraščiai. Net jeigu politikai kartais pasijunta nuoširdžiai įskaudinti, kad per tą kritiką niekas nepastebi jų nuveiktų darbų, tokia informacinė dieta jiems naudinga tarsi sveiki, bet ne visiems vaikams skanūs pietūs gimnazijos valgykloje. Pagyrų mėsainius bei dešrainius valdžios moterims ir vyrams kimšti būtų maloniau, bet nuo jų labai greitai auga savimeilės lašinukai, o subinė prilimpa prie laikinos tarnybinės kėdės.

Jeigu renkamų politikų kaita savivaldybėms neleidžia apsamanoti, tai kvalifikuotų specialistų kaita biudžetinėse įstaigose jau darosi grėsminga. Ypač tuomet, kai nelabai yra kuo pakeisti išvykusiuosius į didesnius miestus ar geriau mokamas pareigas privačiame versle. Ar verta tikėtis, kad į Lazdijus atvažiuos niekaip su šiuo kraštu nesusiję jauni profesionalai, nuomosis čia butus ir už kelis šimtus eurų demonstruos entuziazmą? Tai gal bent pačių lazdijiečių, veisiejiečių ir seirijiečių vaikus, baigusius studijas universitetuose, kažkaip įmanoma įtikinti grįžti į gimtinę? Statistika liudija, kad tvirtų argumentų, kodėl čia jiems būtų palankiausia vieta įgyvendinti savo svajones, vis dar neatradome.

Savaitgalį svečiavausi žurnalisto ir keliautojo Vytaro Radzevičiaus sodyboje prie Merkinės. Pilstydamas iš daržo ką tik priskintų mėtų arbatą jis prisipažino užbaiginėjantis visus darbus ir atsikratantis nuosavybės Vilniuje, kad galėtų daugiau laiko praleisti „Pasaulio puoduose“ Merkinėje.

„Kai pirkau iš tavęs šitą trobelę, tai tikrai nesitikėjau, kad Merkinė mane galėtų šitaip įtraukti“, – sakė Vytaras. Ir ne jį vieną. Būtent žodžiu „įtraukė“ savo santykį su miesteliu apibūdino ir gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė, ir humanitarinių mokslų daktaras, muziejininkas Žygimantas Buržinskas, ir visa plati Černiauskų giminė.

Kodėl taip neįtraukia žmonių panašaus į Merkinę gražumo Veisiejų miestas? Kodėl iš Lazdijų, Seirijų, Krosnos ar Būdviečio žmonės bėga neatsisukdami?

Nekaltinsiu dėl to rajono politikų – nei buvusių, nei esamų. Nors Varėnos meras Algis Kašėta ir netrukdė merkiniškiams reikštis, bet niekada neturėjo pretenzijų sau prisiimti nuopelnų už miestelio atgimimą. Todėl paslapties reikia ieškoti bendruomenės tarpusavio santykiuose, kai visi drauge kryptingai veikia miestelio labui ir įtraukia į tą veiklą kiekvieną aktyvesnį užeivį.

Lazdijų krašte to bendro veikimo daigų irgi yra, bet juos per dažnai nustelbia nepasitikėjimas, išankstinės nuostatos džiaugtis nesėkme ir susiskaldymas į savus bei svetimus. Mes ne tik neįtraukiame naujų žmonių, bet skubame atsikratyti kiekvieno, kuriame pavyksta įžvelgti konkurentą dėl valdiškos kėdės ar įtakos. O tai neišvengiamai atves į tokią liūdną būseną, kai dar likusių rajone žmonių intelekto neužteks ne tik kažkokiam proveržiui, bet ir esamos būsenos palaikymui.

Pratęsta ligoninės akreditacija arba dar neuždarytos Seirijų ir Veisiejų gimnazijos yra tarsi senstančio žmogaus džiaugsmas, kai pavyksta suspėti nueiti iki tualeto. Anksčiau ar vėliau sauskelnių ir lazdos vis tiek prireiks. Pakanka pažvelgti į tuščią buvusios Veisiejų miškų urėdijos pastatą – šitiek buvo laimės, kai urėdijų reformos pradžioje pavyko pasiekti, kad Veisiejuose išliktų Valstybinių miškų įmonės teritorinis padalinys. Bet galiausiai Druskininkai vis tiek rado būdą atimti jį iš Veisiejų, o perkėlimas pagrįstas urėdijos darbuotojų prašymais. Net ir vienmandatės apygardos Seimo narį mums parinko kurorto patvaldys, o mūsų merė tik šypsojosi ir pritariamai linkčiojo galvą jo politinės agitacijos filmukuose. Nes grupiniai partiniai interesai dar kartą nugalėjo Lazdijų krašto poreikius.

Beprotiškai pabrangęs kuras reiškia ne tik didesnes išlaidas tarp kelių skirtingų miestelių mokyklų keliaujantiems pedagogams, atvykstantiems iš didžiųjų miestų ligoninės specialistams, bet ir sumažins vietinį turizmą. O skaudžiausiai tai pajus atokiausi Lietuvos pakraščiai. 100 kilometrų nuo Vilniaus ir Kauno tampa simboline riba, už kurios savaitgalio išvyka jau tampa prabanga. Arba turime sugalvoti kažką visiškai originalaus, neaptinkamo niekur kitur, kad vilnietis ar kaunietis neatsispirtų pagundai atvykti išleisti savo pinigus būtent čia. Vien prieš pandemiją buvusių tradicinių renginių, kalendorinių švenčių ir kubilo bei šašlykų kaimo turizmo sodyboje tikrai neužteks.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2022-06-24)

Š. Mažeikos nuotr.