R. Sadauskas-Kvietkevičius: kodėl dzūkai vėl veža šiukšles į mišką?

Tikrasis pavasario mėnuo ir yra balandis, nes, galima sakyti, kad kovą dar tęsiasi žiema, o gegužę jau prasideda vasara. Visas stebuklinis gamtos virsmas iš niūrių, pilkai rudų šabakštynų į žaliuojantį ir žydintį rojų nutinka šį mėnesį.

Didmiesčių stiklinių biurų pastatų ir betoninių miegamųjų kvartalų gyventojai kartais nesupranta, kodėl kiekvienu pavasariu džiaugiuosi kaip mažas vaikas, o rudenį liūdžiu, tarsi artimą į kapus išlydėjęs. Bet jeigu jiems metų laikų kaita reiškia tik prievolę pasikeisti automobilio padangas, tai mes – pelkių ir pamiškių žmonės, šiliniai, gruntiniai ir ežeriniai dzūkai – tebesame metų laikų ciklą išgyvenančių jautrių ekosistemų dalis.

Lazdijų krašto žmonės šį savaitgalį Veisiejuose švęs Jurgines: atrakins žemę, peržegnos pirmą išartą vagą, pagerbs artojus, dar neužmiršusius, kaip pasikinkyti arkliuką ir ką jam reikia į ausį pašnibždėti, kad ta pirmoji vaga būtų tiesi. Kasmet mažiau lieka tų senųjų artojų, nes pasaulis nestovi vietoje – greitai žemę vagos tik robotai. O žmogus kaime liks tik pašalpų gavėjas ir projektų ES paramai gauti rašytojas. Nors ir pastarąjį darbą patikėjus dirbtinio intelekto algoritmams, kokiam nors „ChatGPT“, jie viską padarytų greičiau ir geriau sugebėtų atitikti formalius vertinimo kriterijus.

Kartais pajuokauju, kad mes dar būsime kurį laiką reikalingi Jo didenybei Dirbtiniam Intelektui kaip aptarnaujantis personalas, kol robotai išmoks patys nusivalyti nuo serverių dulkes, išgaudyti laidus graužiančias peles ir prisiveržti savus atsilaisvinusius varžtus. O paskui mus būtinai utilizuos kaip pavojingą rūšį, naikinančią kitas gyvybės formas ir griaunančią ekosistemas.

Prieš porą dešimtmečių gal dar būčiau įtikinėjęs, kad žmonija sugeba mokytis iš savo klaidų, tik reikia jai duoti daugiau laiko ir viskas susitvarkys. Ypač kai pradėjus dzūkams rūšiuoti šiukšles miškuose akivaizdžiai sumažėjo išmestų plastiko bambalių, alaus skardinių ir žolėn įaugančių automobilių padangų. Tuo pastebėjimu pasidalinęs viename savo straipsnyje netgi sulaukiau lyg prizo, lyg atsargaus kyšio – Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras iškilmingai įteikė, kaip pats juokais pavadinau, vardinę šiukšlių dėžę su skirtingų spalvų skyriais. Skamba išdidžiai, beveik kaip Seimo nario Viliaus Semeškos iš Krašto apsaugos ministerijos gautas vardinis ginklas, kai anas paliko viceministro pareigas.

Deja, mano džiaugsmas dėl švarėjančių pamiškių truko neilgai. Pradinė tobula atliekų surinkimo tvarka, kai visi mokėjome rinkliavą pagal gyvenamojo būsto plotą, o į konteinerius krovėme tiek šiukšlių, kiek jų turime, sukėlė neregėtą pasipiktinimą. Iškreiptai įsivaizduoto socialinio teisingumo gynėjai aiškino, kad šiukšlina ne trobesiai, o žmonės, todėl rinkliavos paskirstymo principus reikia keisti. Galiausiai dar pasisakė Konstitucinis Teismas, visiškai neatsižvelgęs į savo sprendimo pasekmes gamtai. Rinkliava buvo pakeista ir dabar gauname sąskaitas, sudarytas iš kelių dedamųjų. Kas „pagamina“ daugiau atliekų, tas daugiau ir moka, o tai reiškia, kad vėl atsirado motyvacija atsikratyti dalies šiukšlių nelegaliu būdu – išvežti jas į mišką.

Neapsimeskime, kad mūsų seneliai ir proseneliai čia gyveno kažkokioje ypatingoje santarvėje su gamta. Pamazgas pylė ir šiukšlių atsikratydavo jie tikrai ne pačiu pažangiausiu būdu, tiktai visos jų atliekos būdavo iš natūralių, gamtoje greitai yrančių medžiagų. Tarpukariu niekas nebuvo matęs trimis plastiko sluoksniais įpakuoto dešrigalio, o vėlyvuoju sovietmečiu pridavęs tris tuščius alaus butelius galėjai nusipirkti pilną.

Kurį laiką dar abejojau, gal per tuos metus jau visi dzūkeliai tapo sąmoningais savo krašto šeimininkais ir nenorės dergti gražiausių gimtinės vietų. Nieko panašaus – šį pavasarį prie kiekvieno keliuko, įsukančio į mišką iš plento ar nuo didesnės gyvenvietės, pakrūmėse riogso varnų išdraskyti šiukšlių maišai ir juoduoja padangų ringės. Vėl atrodome kaip trečiojo pasaulio šalis, skęstanti savo atliekose. Ekologinis sąmoningumas veikia tik drauge su finansiniu suinteresuotumu – esame tarsi prastai išdresuotas šuo, kuris, negaudamas skanukų, užmiršta išmoktas komandas „pas mane“, „sėdėt“ ir „gulėt“.

O kad jums neatrodyčiau visiškas mizantropas, linkintis žmonijai pražūties dėl ne vietoje išmesto bulvių traškučių pakelio, tai pabaigoje pasidžiaugsiu, ką gražaus pamačiau prie gražiausio Dzūkijos ežero – Sigito Gedos aprašytojo Snaigyno.

Netoli nuo kelio Veisiejai–Leipalingis, ties šiais metais apšviestu Snaigyno apžvalgos bokštu, yra nedidelė atkarpa valdiškos ežero pakrantės. Po mūsų rajoną keliaujantys turistai dažniausiai pastato automobilius bokšto aikštelėje, užlipa pasižvalgyti, nulipa, o tada ateina prie vandens. Pernai ten juos pasitikdavo du tvirti suolai, biotualetas ir šiukšlių konteineris, bet pati pakrantė baidė iš vandens kyšančiomis kažkada suirusio liepto liekanomis. Užsukau ten po ilgesnės pertraukos visai neseniai ir jau netrukus skubėjau pranešti džiugią žinią visiems savo feisbuko draugams, kaip ši vieta pagražėjo – įrengtas naujas medinis lieptas ir prakirsti meldai. Tai dabar noriu kreiptis į vietinį jaunimą, kartais nesuvaldantį savo energijos: būkime žmonės, o ne dvikojai galvijai – nesulaužykime to, ką kiti įrengė ir pastatė. Juk patiems bus patogu naudotis.

Turime labai ribotą laiką įrodyti, kad žmonija yra mąstanti gyvybės forma, sugebanti sutramdyti savo godumą, keičiantį planetos klimatą. Artimiausiais metais teks visiems solidariai pasidalinti neišvengiamų sprendimų, atsisakant iškastinio kuro ir keičiant ūkininkavimo būdus, naštą. Norisi tikėti, kad nepaversime jų politinėmis rietenomis, o tariami vadinamojo paprasto žmogaus gynėjai nesuvilios iliuzija, neva dar ilgai turime galimybę nekeisti savo netvaraus gyvenimo būdo.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2023-04-28)

Š. Mažeikos nuotr.