R. Sadauskas-Kvietkevičius: kodėl šiukšles apsimoka vežti į mišką?

Ar ir jums taip būna po gero grybavimo, kad naktį užmerkę akis vis dar matote grybų vaizdelių galeriją? Man būdavo, bet po šio savaitgalio akyse šmėkščioja ne tik baravykai, bet ir gerokai nemalonesni vaizdai – miške pamatyti kalnai šiukšlių.
Turbūt pamenate, kiek buvo pasipiktinimo ir dantų griežimo beveik prieš du dešimtmečius, kai Dzūkijoje buvo įkurtas Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, o visi nekilnojamojo turto turintys gyventojai apmokestinti atliekų tvarkymo vietine rinkliava. Pirminis principas, kad visos atliekų tvarkymo išlaidos išdalijamos gyventojams pagal jų būsto plotą, niekaip jo nesiejant su individualių atliekų konteinerių turiniu, neatrodė socialiai teisingas. Dėl to dauguma ir piktinosi: šiukšlina ne būsto kvadratiniai metrai, o žmonės, tai kodėl viena trijų aukštų name gyvenanti senolė turi mokėti brangiau už bendrabučio kambaryje susigrūdusią daugiavaikę šeimą?
Tačiau būtent tokia rinkliavos tvarka padarė stebuklą. Kai mokesčio dydis nebepriklausė nuo išvežamų atliekų kiekio, nebeliko jokių paskatų vežti šiukšles į mišką. Girios ir paežerės kasmet darėsi vis švaresnės, dzūkų sodybos pasipuošė skirtingų spalvų konteineriais popieriaus ir plastiko atliekoms, stiklui, seniūnai išdalijo kompostavimo konteinerius, atsirado sklandžiai veikianti pakuočių užstato sistema, išmokome tarti žodį „taromatas“. Net ir senų padangų niekas jau nevežė į miškus, nes galėjo jų nesunkiai atsikratyti palikdami bet kurioje „Montuojame-balansuojame...“ dirbtuvėlėje arba nugabenti į stambių atliekų aikštelę.
Kiekvieną vasarą ir rudenį, vos tik pradeda dygti grybai, bent 2–3 kartus per savaitę išsiruošiu į mišką. Dažniausiai – į Kapčiamiesčio girią arba į Dzūkijos nacionalinio parko miškus prie Mardasavo ir Puvočių. Kitais metų laikais slampinėju po miškus ir pelkes su fotoaparatu rankose. Todėl mano išvados apie šiukšlių kiekį miškuose yra ne vienadienė emocija, sukilusi pamačius vieną nemalonų vaizdelį, o ne pirmą dešimtmetį trunkančio gamtos stebėjimo šalutinis rezultatas.
Net ir pats neatsakingiausias, jokios ekologinės sąžinės neturintis žmogus, kuriam nusispjauti, kokią žemę paliks gyventi savo vaikams ir anūkams, be reikalo nedegins kuro ir nelaužys automobilio kratydamasis miškų keliukais. O jeigu veža, tai reiškia, kad dabar galiojanti atliekų surinkimo ir rinkliavos už jų tvarkymą sistema skatina tai daryti.
Susidariau įspūdį, kad šiukšlės į miškus vėl pradėtos vežti tuomet, kai Sauliaus Skvernelio vyriausybė 2018 m. pakeitė savo pirmtakų nutarimą „Dėl Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos patvirtinimo“, įpareigodama savivaldybes taikyti dvinarę rinkliavą, sudarytą iš pastovios ir kintamos (priklausančios nuo atliekų kiekio) dalių. Iš pirmo žvilgsnio visiškai sąžiningas principas, kad daugiau atliekų „pagaminantis“ namų ūkis moka brangiau, atkeliavo iš europinių direktyvų. Tik niekas neatsižvelgė į posovietinio lietuvio kūrybingumą neigiama to žodžio prasme. Atsirado paskata rodyti šiukšliavežiams pustuštį konteinerį, o atliekų atsikratyti poilsiaviečių aikštelių šiukšliadėžėse arba artimiausiame miškelyje. Negana to, po padangų gaisro Alytuje kurį laiką buvo sutrikęs senų padangų priėmimas iš smulkiųjų verslų. Taip pamiškėse atsirado dešimtmetį nematytos padangų krūvos.
Atliekų tvarkytojai akivaizdžiai vadovaujasi nuostata, kad jau seniai esame civilizuoti europiečiai, kuriems I. Kanto kategorinis imperatyvas neleis numesti bulvių traškučių pakelio paežerėje.
Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro tinklapio skiltyje „Įvairūs klausimai“ į savo pačių užduotą klausimą, ką daryti, jei gamtoje įrengtose poilsiavietėse nėra šiukšliadėžių ar atliekų konteinerių, atsakoma taip: „Visas atliekas vežtis ten, iš kur atsivežėme. Gamtoje paliktos atliekos gadina vaizdą, o atskirai jas surinkti yra sudėtinga ir brangu. Gamta atliekų negamina, o savo atvežtų nereikia jai palikti.“
Išties progresyvus požiūris, bet jis veikia tik ekologiškai susipratusių didmiesčio hipsterių būrelyje. O kai prie ežero pasilinksminti tėvų nupirktu BMW atvažiuoja iš Veisiejų VTM už bukumą pašalinta publika, veikia kiek kiti dėsniai. Jeigu akiratyje yra šiukšlių dėžė, tai pradinėse klasėse išlavintų įgūdžių dar užteks šiukšlę nunešti iki jos. O jeigu tinkamos talpos nesimato, tai nuorūka, plastikinė užkandžių pakuotė arba taromato neatpažįstama Seinų „Biedronkoje“ pirkto alaus skardinė bus numesta, kur papuolė. Kiekvienoje poilsiavietėje po policininką, savanorį aplinkosaugos inspektorių ar vaizdo stebėjimo kameros nepastatysime.
Pandemija atskleidė, kad mūsų visuomenės „žalumas“ buvo labiau poza negu pasaulėžiūros pagrindas. Išsinešti perkamo maisto vienkartinės pakuotės ir apsauginės veido kaukės gamtoje irs gerokai ilgiau, negu gyvens karta, prisiminsianti karantinų išbandymus. Ir nepasiteisinsite savo vaikams, kad jas išmėtėte po miškus ne asmeniškai jūs, o kažkas kitas. Visi, kaip pilietinė visuomenė, esame atsakingi už tai, kad veikianti atliekų tvarkymo sistema saugotų gamtą nuo mūsų, o ne mus nuo tariamai neteisingų mokesčių.

Dzūkijos nacionaliniame parke.                                                                      Autoriaus nuotr.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2021-08-27)

 

Š.Mažeikos nuotr.

Autoriaus nuotrauka: