R. Sadauskas-Kvietkevičius: kas turėtų mokėti už jūsų atsilikimą?

Kiekvieną kartą, kai akcinė bendrovė Lietuvos paštas nusprendžia uždaryti savo klientų aptarnavimo skyrių kaime ar mažame miestelyje, kur per dieną į jį užsuka vos keli žmonės, o patalpų ir etatų išlaikymas daug metų viršija už suteiktas paslaugas gaunamas pajamas, vietos aktyvistai pakylą į kovą: apginsim, išsaugosim, netylėsim, kreipsimės į ministeriją. Taip nutiko ir šį kartą, kai užbaigti savo istoriją atėjo laikas Seirijų paštui.

Sendami mes visi daromės truputį sentimentalūs ir pajuntame nostalgiją daiktams iš mūsų jaunystės. Pažįstu žmonių, laisvalaikiu važinėjančių dideliais kampuotais XX a. 8-ojo dešimtmečio amerikietiškais automobiliais, kuriuos paauglystėje matydavo filmuose apie gangsterius ir superherojus. Kiti tarp Veisiejų turgaus sendaikčių ieško senų vinilinių plokštelių ir tvankiais vidurvasario vakarais atsidarę langus klauso savo jaunystės melodijų.

Nesišaipysiu iš tokios nostalgijos, nes ir man pačiam jos išvengti nepavyko. Turiu sukaupęs nedidelę XX a. pabaigos juostinių fotoaparatų kolekciją – nuo legendinio „Olympus OM-1“ ir sovietinio „Kiev 4“ iki neužmušamo „Canon A1“ ir beveik šiuolaikiškai atrodančio „Nikon F-601“. Kartą per metus ar dar rečiau nusiperku naują 35 mm juostelę, išpaveiksluoju ir siunčiu ją į laboratoriją išryškinti, o paskui visai kaip jaunystėje nekantriai laukiu ant tikro fotografinio popieriaus atspausdintų nuotraukų.

Amžių sandūroje fotojuosteles ryškinantys aparatai stovėjo kiekviename rajono centre. Pavyzdžiui, turistų tuomet ne itin gausiai lankomame Druskininkų kurorte jų priskaičiuodavau 3–4. Tačiau visi jie išnyko kartu su skaitmeninės fotografijos paplitimu. O dabar, kai kiekviena namų šeimininkė kelia į socialinius tinklus pirmųjų šiemet rastų baravykų ir aplankyti atvežtų anūkėlių telefonu padarytas nuotraukas, man nė į galvą nešautų reikalauti, kad visų jų sąskaita Veisiejuose ir Leipalingyje būtų išlaikoma po vieną juosteles ryškinančią fotolaboratoriją su darbuotojų etatais ir šildomomis patalpomis. Jeigu mano hobis man pasidarys per brangus arba dėl jo turėsiu pernelyg toli važiuoti, tai bus tik mano paties rūpestis.

Popierinių laiškų siuntimas ir gabenimas adresatui deginant iškastinį kurą yra dar didesnė seniena už analoginę fotografiją. Didžiuotis, kad nesinaudojate elektroniniu paštu, socialiniais tinklais, bendravimo ir žinučių siuntimo programomis, yra tiek pat garbinga, kaip girtis, kad nemokate skaityti, užsirišti batų arba pataikyti šaukštu į burną. Specialiųjų poreikių žmonių visada buvo ir bus, bet ne jie nustato viešųjų ir komercinių paslaugų standartus. Arimas arklio traukiamu plūgu ar šienavimas dalgiu gražiai atrodo specialiai tam surengtose varžybose, bet yra tik išnykstanti egzotika, kaip ir pašto skyrius kiekviename kaime. Bendrovė Lietuvos paštas suskaičiavo, kad per pastaruosius ketverius metus siunčiamų laiškų kiekiai susitraukė 70 proc., o siuntų išaugo 2,3 karto – tokius pokyčius galima palyginti tik su laikais, kai mobilusis ryšys keitė laidinius telefonus.

Turbūt linksmiausiai skamba Seirijų pašto gynėjų argumentas, esą senuose popieriuose paminėta, kad paštas miestelyje veikė carinės Rusijos okupacijos laikais. Tačiau XIX a. Seirijuose buvo ne tik paštas, bet ir malūnas ąžuolo žievei malti – abu dabar panašiai reikalingi.

Artėjant savivaldos rinkimams tokių iniciatyvų sustabdyti laiką sparčiai senstančiame mūsų rajone bus vis daugiau. Kai pasiūlyti realaus plano, kaip atgaivinti sparčiai tuštėjantį kraštą, niekas nesugeba, belieka žaisti sentimentais. Todėl politikuojantys aktyvistai žadės grąžinti jus į jaunystę, kai plikę dar dengė vešli ševeliūra ir gražios merginos rūpėjo labiau už vaistinės nuolaidas. Nes didžioji dalis rinkimų teisę turinčių gyventojų jau yra tokio amžiaus, kai yra ko ilgėtis.

Kur atveda bandymai ignoruoti permainų poreikį, puikiai pamatėme per šių metų valstybinį matematikos egzaminą. Užuot prieš dešimtmetį optimizavę švietimo įstaigų tinklą, politikai mus maitino pažadais išlaikyti rajone kuo daugiau mokyklų. O dabar jau patiems gėda ištarti, kiek procentų Seirijų gimnazistų per 12 metų neišmokėme pažinti skaičius.

Valstybinės bendrovės teikiamos pašto paslaugos Lietuvoje dotuojamos mokesčių mokėtojų pinigais, todėl kiekvienas nuostolingai veikiantis pašto skyrius atima lėšas iš kitų viešųjų paslaugų. Ištaškydami pinigus atsilikusiems įpročiams būtent pašto skyriuje mokėti už komunalines paslaugas, siųsti ir gauti popierinius laiškus, mes nė nepajuntame, kad dėl tokio švaistymosi valstybė negali deramai finansuoti kitų viešųjų paslaugų, pradedant vaikų švietimu ir baigiant senolių slauga. Nors per pandemiją pamatėme, kad tuomet, kai visi buvome uždaryti į karantiną ir veikė tik nuotolinės paslaugos, labiausiai jų vengusi vyriausių gyventojų dalis labai greitai pramoko naudotis internetu. Negana to, senoliai tapo aktyviausiais feisbuko vartotojais, turinčiais turtinga patirtimi grįstą nuomonę kone visais gyvenimo klausimais ir nesidrovinčiais ją reikšti net tada, kai niekas neprašo.

Užuot eikvojus jėgas dėl pasmerkto uždaryti pašto skyriaus, seirijiečiams patarčiau pasiderėti su bendrovės Lietuvos pašto ir privačių siuntų tarnybų vadovais, kad miestelyje būtų įrengta kuo daugiau konkuruojančių paštomatų. O bibliotekoje dar kartą surengti informacinio raštingumo kursai tiems, kas anksčiau į juos neatėjo.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2022-07-29)
Š. Mažeikos nuotr.

Autoriaus nuotrauka: 

Komentarai

ne kaimo publikai suprast......

Nuo kada didinami atlyginimai kažkam panorėjus.Budžetas yra planuojamas prieš metus.Nepersidirba nei gydytojai nei sesutės,dar sugeba ir pamiegiti naktimis ir nusimaudyti darbe.Kai kas ir rūbus skalbiasi per naktinius budėjimus.