R. Sadauskas-Kvietkevičius: karas padarė mus geresniais žmonėmis

Prieš karą niekas nebūtų patikėjęs, kad pavargusi nuo pandemijos bei vertybinio nesusišnekėjimo Lietuva galėtų taip pasikeisti ir atrasti savyje tiek užuojautos, solidarumo ir troškimo pagelbėti kenčiančiai ukrainiečių tautai.

„Kiekvieną darbo dienos rytą, vos tik suskamba žadintuvas, anksčiau aš skubėdavau į virtuvę įjungti kavos aparatą, ir tik tada prasidėdavo visi ryto darbai. Dabar pirmiausia griebiu telefoną ir peržvelgiu naujienų portalų pranešimus, ar Ukraina dar laikosi. Tik tada galiu pradėti gyventi“, – pasakojo lazdijietė Marija.

 Nemanau, kad ji yra išimtis, visi mes jau mėnesį gyvename tuo pačiu ritmu. Staiga nublanko visi buities nepritekliai, skundai dėl mažų pensijų ir algų, brangstančio benzino, po nuotolinio mokymo nesugebančių adaptuotis mokykloje vaikų, ne mano ar ne jūsų išrinktos vietinės ar nacionalinės valdžios sprendimų. Viskas atrodo taip smulku, neverta dėmesio ir net juokinga, kai sužinai, kiek dienų buvo traukiami vaikai iš Rusijos armijos subombarduoto Mariupolio teatro griuvėsių. Kai perskaitai, kad neišgyveno per ligoninės bombardavimą sužalota gimdyvė – ta pati, kurios, gabenamos iš griuvėsių neštuvuose, nuotrauka apskriejo visą pasaulį. Jos kūdikis – taip pat.

 „Esu tikra, kad greit mirsiu. Man liko vos keletas dienų. Šiame mieste visi nuolat laukia mirties. Aš tik noriu, kad ji nebūtų labai baisi. Prieš tris dienas pas mus užėjo mano vyresniojo sūnėno draugas ir pasakojo, kad bomba pataikė tiesiai į gaisrinę. Žuvo gelbėtojai. Vienai moteriai nutraukė galvą, koją ir ranką. Svajoju, kad, net sprogus aviacinei bombai, mano kūno dalys liktų vietoje. Nežinau, kodėl man tai svarbu. Nors, kita vertus, vykstant mūšiams vis tiek niekas nepalaidos. Taip mums atsakė policininkai, kuriuos sustabdėme gatvėje ir paklausėme, ką daryti su negyva mūsų pažįstamo močiute. Jie patarė paguldyti ją balkone. Įdomu, kiek balkonų dabar guli mirusiųjų kūnai?“ – pasakojo Mariupolio gyventoja Nadežda Suchorukova. Jos pasakojimą Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis šią savaitę perskaitė Europos Sąjungos Užsienio reikalų taryboje per derybas dėl papildomų sankcijų Rusijai.

 Didžiuojuosi, kad mūsų šalis tapo Ukrainos balsu Europos Sąjungos institucijose. Net jeigu prieš mėnesį jus dar erzino mūsų ministro pavardė, šiandien tas neracionalus jausmas kažkur pradingo. Tampa visai nesvarbu, už ką balsavo mano kaimynas. Pamatau patvoriu riedantį jo automobilį, papuoštą Ukrainos vėliavėle, ir negaliu susilaikyti jam nepamojavęs. Net mano šuo nustojo loti ant Vainežerio parke sutiktų nepažįstamų žmonių.

 „Nebuvau bažnyčioje nuo motinos mirties, anksčiau ją į mišias veždavau, tai kažkaip negražu atrodė kartu nenueiti. O paskui taip ir likau, pats nežinau, ar nelabai tikintis, ar tik neturėjęs progos apie tai pagalvoti. Bet šiandien supratau, kad neištversiu, jeigu neateisiu pasimelsti už Ukrainos žmones“, – pasakojo vienas kitam akmenimis grįstu taku per Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčios šventorių lėtai kojas dėliojantys senoliai.

 Todėl šiandien paprašysiu jūsų visų: neleiskime, kad šitas bendrumo jausmas išgaruotų karui užsitęsus arba pasibaigus kažkokiomis paliaubomis. Juk kartą atradę geresnę savo asmenybės pusę visai nebūtinai turime leisti jai vėl užmigti.
 Karas kažkada pasibaigs ir dauguma ukrainiečių pabėgėlių išskubės namo atstatinėti savo sugriautą šalį, ieškoti žuvusių artimųjų kapų. Moterys su vaikais, radusios saugų prieglobstį mūsų krašte, apsikabins su tėvynės laisvę apgynusiais savo vyrais. Jos visada prisimins mažą miškų ir ežerų valstybę, kuri priglaudė, pamaitino, aprengė ir sušildė. Žmones, kurie jomis rūpinosi, įsileido į savo namus, aukojo viską, ką tik galėjo.

 Išlikite tokie nuostabūs ne tik jų prisiminimuose.

 Mūsų laukia dar daug išbandymų. Pokario pasaulyje, kaip tas karas besibaigtų, šiomis dienomis mūsų išsiugdytos savybės dar bus reikalingos ne kartą. Bet labiausiai jų reikės, kai pasijusime pavargę, nusivylę savo gebėjimais kažką pakeisti savo gyvenime, gimtajame rajone ir valstybėje.

Nebijokite, jūs jau niekada neliksite vieni, kas benutiktų – gaisras, potvynis, artimo žmogaus mirtis ar nesugebėjimas atsispirti priklausomybėms. Jums gali ištiesti pagalbos ranką tie patys žmonės, kurie kartą jau sugebėjo užjausti ir suprasti karo pabėgėlius. Dabar jūs jau žinote, kokie jie yra iš tikrųjų. Dabar mes jau galime pasitikėti vieni kitais taip, kaip prieš karą nė nesvajojom.

 Karas Ukrainoje visą Lietuvą padarė geresniais žmonėmis. Skiepytus ir tris kartus persirgusius, teistus ir suklupusius, nusivylusius ir praradusius gyvenimo prasmės jausmą. Beliko tik nukreipti tą gėrį į esančius arčiausiai jūsų, dalintis juo ir jį ugdyti tarsi gležną ankstyvo pavasario daigą, prasiveržusį per įšalo ledus.

 Jau spėjome įsitikinti, kad gyventi pasaulyje, kuris Kremliaus tirono sprendimu bet kada gali būti sunaikintas branduoliniu ginklu, visai nėra baisu. Nes viskas, dėl ko riejomės tarpusavyje, dabar atrodo tik nereikšmingos smulkmenos. Po žiemos į mano kiemą grįžusi varnėnų pora, triukšmaujanti ant šakos priešais inkilą, verta daugiau dėmesio negu visos rajono tarybos narių diskusijos, kas labiau nusipelnė savo kraštui.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2022-03-25) 

Š. Mažeikos nuotr.