R. Sadauskas-Kvietkevičius: kalėdinės nuolaidos pernykščiam sniegui – vakar gimusiems pirkėjams

Šią savaitę jau nėjau grybauti, nes po sniegu baravykų nesimato. Virtualūs draugai, šaipydamiesi iš mano aistros erzinti juos grybų nuotraukomis, patarė neštis į mišką benzininį lapų pūstuvą – gal grybingiausiose vietose nupūtus sniegą dar pasimatys koks šaldytas šilbaravykis. Nes ruduo į žiemą „persijungė“ taip greitai, kad turėjo suledėti akimirksniu.

Labiausiai tokiai metų laikų kaitai nepasiruošė vairuojanti visuomenės dalis. Bet kadangi savęs kaltinti mes nepratę, tai pirmiausia kliuvo kelininkams, paskui – juos esą turinčiai pro didinamąjį stiklą prižiūrėti valdžiai. Todėl, jeigu šiomis dienomis nuvairavote į griovį, tai dėl to, prik­lausomai nuo jūsų pažiūrų, kaltas kuris nors Landsbergis, rajono merė, administracijos direktorius arba iškart visi. Bet tik ne nuosavas žioplumas.

Buvo tokie laikai, kai juokdavomės žiūrėdami reportažus, kaip kažkur Pietų Europoje, netikėtai iškritus 2 centimetrams sniego, sutrinka eismas, nes vairuotojai moka važiuoti tik sausu asfaltu. O dabar turbūt atrodyčiau kaip bambanti iškasena iš 90-ųjų, jeigu sakyčiau, kad nėra čia ko skųstis, visi keliai išvažiuojami, kol neužversti pusmetrinėmis pusnimis? Ir dar klausimas: kam jūs perkate tuos „miesto visureigius“, jeigu jais vis tiek nepavažiuojate ant pirmojo sniego?

Gyvenu mažame kaimelyje, važinėju paprastu ir nebrangiu, nors ir beveik nauju B klasės lengvuoju automobiliu, bet vienintelis kartas, kada eismo sąlygas galėjau pavadinti ekstremaliomis, nutiko užpraeitą žiemą. Tada per vieną naktį prisnigo beveik pusmetrį, užpustė kelius. Veisiejų seniūnas pasamdė ūkininką, kurio traktorius nustumdė pusnis, o man beliko nuoširdžiai padėkoti feisbuke už tokią pagalbą. O plikledis, sniego provėžos ar balos ant kelio yra ne kažkokia anomalija, bet gamtos reiškiniai, kurių nė vienoje Šiaurės šalyje net ir šiais klimato kaitos laikais neįmanoma išvengti.

Iš kur atsiranda žmonės, kuriems metų laikų kaita yra kažkas netikėto? Vadinu juos vakar gimusiais. Būtent jiems televizorius, radijas, laikraščiai ir naujienų portalai nuolat primena pačius elementariausius gyvenimo stebuklus, bet vis tiek jie sugeba išeiti iš namų į apsnigtą pasaulį avėdami vasariniais batais. Pernai irgi buvo žiema, bet gal jie tada dar nebuvo gimę.

Tokiais vakar gimusiais mus atkakliai laiko prekybos tinklų reklamų kūrėjai. Kuo sparčiau brangsta maisto prekės, rūbai, avalynė ir visa elektronika, tuo atkakliau jie mums kartoja žodžius „pigu“, „pigiau“, „pigiausia“, „sumažinta kaina“, „kalėdinė nuolaida“. Nė velnio ji nesumažinta. Ne vakar gimusieji prisimena, kad tas pats duonos kepalas neseniai kainavo 59 centus, o dabar yra beveik euru brangesnis. Iki 3 eurų už kilogramą kainavusi dešra dabar „nupiginama“ iki 5, nes be akcijos kainavo 7. Nuo vakar.

Baigėsi mobiliojo ryšio paslaugų sutartis – gausite daugiau gigabaitų ir dvigubai didesnę mėnesio įmoką. O gal norite naujo užpraeitos kartos „iPhone“ už eurą? Sumokėsite, žinoma, daugiau, negu jis kainavo pernai, bet įmokas pridėsime prie kitų paslaugų mokesčio ir nieko nepajusite. Negi nenorite prieš Kalėdas savęs apgauti?

Prekybininkų konkuravimas akcentuojant rinkodaroje mažiausią kainą Lietuvoje įsitvirtino per 2008–2009 m. krizę, kai gyventojų algos ir net pensijos staiga sumažėjo, o PVM per du kartus padidintas nuo 18 iki 21 proc. Tada akimirksniu pabrango beveik viskas, mes pradėjome masiškai apsipirkinėti Lenkijoje, o prekybininkai, matydami smunkančią apyvartą, iš tikrųjų stengėsi kažkaip amortizuoti tą mokesčių padidėjimą produkcijos tiekėjų arba savo sąskaita.

Po pandemijos ir ypač prasidėjus Rusijos sukeltam karui Ukrainoje kainos didėja visiškai kitaip – ne procentais, o kartais. Vieni jas kelia dėl pabrangusių žaliavų, kuro ir elektros, bet dauguma tiesiog todėl, kad pagaliau sulaukė tokios galimybės: viskas brangsta, tai kodėl ir mums savo produkcijos nepabranginti.

Kažkaip tai turėsime ištverti, karas nesitęs amžinai. Bet. Mieli prekybininkai, bent jau nelaikykite mūsų žiopliais, kuriems galima kartoti, esą kažkas atpigo. Jeigu jūsų krautuvę aptarnaujančioje reklamos agentūroje dirba trimečiai, kurie nieko kito nemoka sugalvoti, tai paieškokite kitos. Nes nė vienas pirkėjas nemėgsta būti į akis mulkinamas. Net prieš Kalėdas.

Kai šis laikraščio numeris pasieks skaitytojus, Lazdijų kraštas bus jau pradėjęs puoštis didžiosioms žiemos šventėms. Ar pastebėjote, kad būtent taip jas stengiasi vadinti politkorektiškiausia mūsų valdininkija ir žiniasklaida? Ne, mielieji, Kalėdų neišdegs paversti kažkuo kitu. Jos buvo, yra ir bus krikščioniška šventė – Jėzaus Kristaus gimtadienis. O tai, kad jį švenčia ir kitų pasaulėžiūrų žmonės, tik patvirtina Dievo Sūnaus gimimo įvykio reikšmę.

Niekur nuo jos nepabėgsite ir nepasislėpsite – netrukus per visą pasaulį sužibs Betliejaus žvaigždę primenančios šviesos šventiškai išdabintų eglučių viršūnėse, per visas radijo stotis ir miestų aikštėse skambės Išganytojo gimimą sveikinančios džiaugsmo giesmės. Kalėdos, Velykos, Joninės, Verbų sekmadienis, Žolinė, Oninės ir Juozinės negali kažko diskriminuoti ar įžeisti. Net kai trimitą pučiančio angelo figūra kabo ant Kalėdų eglės tarp pagoniškų saulėgrįžos simbolių, išvaryti Jėzaus iš jo gimtadienio jau nepavyks. Tai gal ir nesistenkime.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2022-11-25)

Š. Mažeikos nuotr.