R. Sadauskas-Kvietkevičius: kaip teisingai švęsti Velykas?

Toks gražus man šis pavasaris, tarsi matyčiau jį pirmą ar paskutinį kartą. Prasidėjo jis, kaip sako senąsias dzūkų tradicijas spėti orus pagal gamtos ženklus tęsianti marcinkoniškė Janina, tiksliai pagal kalendorių. Bet šiluma ateina atsargiai, lyg duodama mums priprasti, kad nereikėtų išsinėrus iš pūkinių striukių iškart likti vienmarškiniams.

Net jeigu po Velykų dar bus kokių šlapdribų, tai ši svarbiausia visų konfesijų krikščionims šventė ženklina ribą tarp niūrių rudens bei žiemos prieblandų ir tikros šilto, žalio, triukšmingo paukščių balsais pusmečio palaimos. Verbų savaitgalį sostinės dzūkas, režisierius Petras Mendeika mūsų krašto miške jau rado pirmųjų bobausių. Velykų vaišėms su jais eksperimentuoti nepatarčiau, nes šį valgomą, bet nuodingą grybą, net ir teisingai atvirintą tris kartus po penkiolika minučių, kiekvieno žmogaus organizmas toleruoja skirtingai. Todėl vieniems svečiams, sukirtusiems visą lėkštę čirškintų su spirgais ir svogūnais bobausių, gali visai nieko blogo nenutikti, o kuris vienas, paragavęs vos kelis grybukus, išvažiuos iš užstalės ant greitosios pagalbos gelbėtojų neštuvų, o gal ir juodame ritualinių paslaugų įmonės maiše.

Kartu su gamta atsibudo ir mano reguliariai pašlovinamas Veisiejų turgus. Darganotais žiemos ketvirtadieniais iš jo buvo likę vos keli prekystaliai prie vartų, o dabar pirkėjai ir pardavėjai vos išsitenka aptvertame plote ir gretimoje gatvėje, kur savo gėrybes suveža viso pietinio Lietuvos pakraščio ūkininkai. Vištų pardavėjas Povilas, numetęs į šalį ramentus ir striksėdamas ant vienos sveikos, o kitos sugipsuotos kojos, įtikino mane nusipirkti ypatingą vištą, kuri turėtų dėti ypatingus kiaušinius žalios spalvos lukštais. Jei tik suspės sudėti bent vieną iki Velykų, tai gal nė marginti nereikės.

Tradiciniam margučių dažymo ritualui pakartoti šiais metais turėsiu save kažkokiu ypatingu būdu motyvuoti. Buvo lengva, kol dukra buvo maža ir mudviem su žmona knietėjo ją įtraukti į tą svarbią pasiruošimo šventei veiklą. Tačiau laikas bėgo greitai, mergina užaugo, o pernai ir ištekėjo, tai dabar švenčia su savo šeima. Pintinėlę margučių visuomet nuveždavau savo mamai, kad ji nusistebėtų jų grožiu, pagirtų. Daugiau nepagirs, pernai jos urna atgulė prie sesers ir tėvų Ratnyčios kapinėse. Liko tėvas Vilniuje, savarankiško gyvenimo senelių namuose, tai gal kaip nors įtikinsiu save, kad prasminga bent jį nudžiuginti, kol dar nevėlu.

Tas praleistų galimybių, neišklausytų pasakojimų ir atidėtų susitikimų jausmas, kuo ilgiau gyvenu, darosi vis stipresnis. Todėl Velykų užstalėse susitikusioms šeimoms palinkėsiu džiaugtis kiekviena akimirka, kai dar galite būti drauge su seniai matytais ar kasdien jūsų akiratyje besipainiojančiais, gal net truputį įkyrėjusiais artimaisiais. Kai jų jau nebus, bent turėsite ką šviesaus prisiminti, o ne vien kartėlį dėl per rūgščių velykinių kopūstų.

Velykų rytą mūsų krašto bažnyčios vėl prisipildys žmonių. Su kuo apie tai kalbu, beveik visi sako, kad jiems darosi vis sunkiau tapatinti save su Katalikų Bažnyčia, nors pats tikėjimas Kristaus prisikėlimo žinia nesusilpnėjo ir nepradingo. Vieniems paskutinius pasitikėjimo likučius pribaigė žiniasklaidos paviešintos kunigų nuodėmės, ypač vaikų seksualinio išnaudojimo skandalai, vangi hierarchų reakcija, pernelyg panaši į nusikaltimų slėpimą, o ne į krikščionišką atgailą. Kiti pasipiktino neadekvačia popiežiaus Pranciškaus reakcija į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, ypač keistomis kalbomis apie „baltą vėliavą“. Negana to, artėjant prezidento rinkimams, ne viena Lietuvos parapija virto kone rinkimų štabu, agituojančiu už, klebono manymu, patį geriausią kandidatą, kuris XXI a. moralinio nuopuolio kamuojamą kraštą sugrąžins į įsivaizduojamus rūpintojėlių, šiaudinių pastogių, pakelės kryžių ir skaisčių senbernelių laikus.

Kvailiausia, ką galime padaryti, tai palikti Bažnyčią tokiais jos silpnumo laikais, užleisti kelią politikuojantiems radikalams ir fanatiškiems fundamentalistams. Juk Bažnyčia – tai ne klebono administruojamas pastatas, o pirmiausia gyva visų tikinčiųjų bendruomenė. Prisikėlęs Jėzus pasirodė ne Jeruzalės aukštuomenei ar romėnų administracijos pareigūnams, o sutrikusiam ir nuliūdusiam savo mokinių, kilusių iš žemiausių visuomenės sluoksnių, būreliui, pirmiausia – jo gedėjusioms moterims. Svarbiausia Vakarų pasaulio religija krikščionybę padarė ne Vatikano pranešimai spaudai, o nusidėjėliai, patyrę Viešpaties malonę ir tapę šventaisiais.

Rinkimų metais politikai atkakliai bandys kiekvieną mūsų patirtį paversti katastrofiška valdžios klaida ar neprilygstamu jos nuopelnu. Atsispirti tokiai pagundai viską matyti per tamsius arba rožinius išankstinių nuostatų akinius bus nelengva. Kartais prasminga paprasčiausiai ant pirštų paskaičiuoti, pavyzdžiui, kiek partijų pakeitė dabartinis mūsų Seimo vienmandatininkas Zenonas Streikus. Politinę karjerą pradėjo kaip išrinktas nuo Sąjūdžio pirmasis Druskininkų savivaldybės tarybos pirmininkas. Paskui į tarybą kandidatavo jau nuo Moterų partijos – buvo ir tokia, vadovauta Kazimieros Prunskienės. Iš moters tapo socialdemokratu – Z. Streikaus narystė LSDP paminėta „Vikipedijoje“. 2016 m. į Seimą išrinktas nuo LVŽS, šioje kadencijoje perbėgo į Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“, o jeigu iki rinkimų spės prisišlieti prie Regionų partijos, tai bus jau šešta politinė jėga. Tik nuveiktus darbus suskaičiuoti tiek pirštų neprireiktų. Gal todėl mūsų rajono merė ir nesiryžo jam siūlyti tapti mūsų krašto žmonių atstovu Seime dar ketveriems metams.

Perskaitėte straipsnį iki pabaigos ir neradote atsakymo į antraštėje surašytą klausimą? Taip ir turėjo būti. Pagal geriausias lietuviškos žiniasklaidos tradicijas, antraštė turi tik patraukti jūsų dėmesį. O vienintelio teisingo būdo švęsti Velykas niekada nebuvo, nėra ir labai tikiuosi, kad nebus. Tik jūs patys žinote, apie kokią šventę svajojote, kaip ją įsivaizduojate ir norite švęsti. Tegul tik prisikėlusio Kristaus šviesa pasiekia visų mūsų širdis.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2024-03-29)