R. Sadauskas-Kvietkevičius: išlaidavimo šventės pagirias pajus net ir tie, kas joje nedalyvaus

„Gal gali paskolinti pinigų? Grąžinčiau kitų metų pradžioje, kai tik leis atsiimti iš pensijų fondų“, – klausė aną savaitę kaimyninėje savivaldybėje prie parduotuvės sutiktas paauglystės laikų draugas, kurį vos atpažinau ne tik dėl pražilusių plaukų, bet ir dėl vadinamojo „rūsio įdegio“.

Prašymas nebuvo įprastas, nes dažniausiai jam tiesiog reikėdavo kelių eurų „iki algos“, „iki pašalpos“, „iki mamos pensijos“, o pastarąjį dešimtmetį – tiesiog šiaip. Ir staiga – tokia pažanga! Žinia apie šios kadencijos Seimo valdančiosios daugumos sumanytą antrosios pensijų pakopos reformą, kurios kitaip kaip tik tos sistemos griovimu pavadinti negalėčiau, pasiekė visus visuomenės sluoksnius. Net ir tuos, kurie per visą gyvenimą beveik nedirbo ir tuose fonduose ne kažin ką sukaupė.

Ne taip seniai SEB banko užsakymu atlikta visuomenės apklausa patvirtino mano nuogąstavimus – tęsti kaupimą antrosios pakopos pensijų fonduose planuoja tik ketvirtadalis apklaustųjų, 36 proc. tuojau pat bėgs atsiimti pinigų, o tiek pat sakė dar neapsisprendę, patys nežino, ar yra ką sukaupę, arba jau anksčiau pasirinko pasitikėti vien „Sodros“ sistema.

Optimistai įsivaizduoja, kad atsiėmusieji pinigus suskubs juos investuoti į nekilnojamąjį turtą, pirks „Apple“ ir „Nvidia“ akcijas, įgyvendins seniai stalčiuose slėptus verslo planus. Bet man kažkodėl panašiau, kad tokių per visą šalį bus vienetai. Pirmiausia todėl, kad nedaug kas jau spėjo iš savo įmokų ir valstybės pridedamos dalies antrosios pakopos pensijų fonduose sukaupti tokias pinigų sumas, kad galėtų už jas nusipirkti antrą butą, kurį išnuomos ir kasmet uždirbs gražaus pinigo. Geriausiu atveju tie pinigai taps pradiniu įnašu savo būstui su paskola įsigyti. Tačiau tai – visai ne investicija, o tik vartojimo būdas. Toks pats, kaip nauji dantys, naujesnis automobilis, didelis televizorius, indaplovė arba „iPhone 17 Pro Max“ spuoguotam šeštokui sūnui, kuris antrą dieną nusinešęs jį į mokyklą sudaužys ekraną.

Kaip toks vartojimo sprogimas paveiks visų mūsų gyvenimą? Lagamino banknotų niekas jums neduos sausio 2-osios rytą – turėsite pateikti prašymą tam pensijų fondui, kuriame kaupėte lėšas, ir palaukti, kol jis kitą metų ketvirtį viską apskaičiuos ir atliks bankinį pervedimą. Maždaug tada ir pamatysite, kaip Veisiejų „Aibėje“ anksčiau du bambalius pigiausio alaus pirkdavę varguoliai į krepšelį dėsis brendį, putojantį vyną ir lašišos didkepsnius. Į paštomato dėžutes netilps siuntiniai su kinišku šlamštu iš „Temu“, o kurjeriai ieškos kelio į atokias sodybas, kad galėtų įteikti laimingam pirkėjui 100 colių 4K televizorių.

Šventė tęsis neilgai, o daugiausia naudos iš jos gaus net ne prekybininkai, bet rusakalbiai telefoniniai sukčiai, jau dabar verbuojantys aukas „sėkmingai“ investuoti į fiktyvias kriptovaliutų prekybos schemas. Bet liūdniausia, kad bendrapiliečių išlaidavimo šventės pagirias pajus net ir tie, kas visai neketina nutraukti kaupimo. Nes padidėjusi paklausa neišvengiamai sukels tokią infliaciją, kokios neregėjome nuo energetinio šoko 2022 m., kai Rusija užpuolė Ukrainą. Brangs ne tik nekilnojamasis turtas ir brangi buitinė technika, bet ir kasdienio vartojimo maisto produktai, grožio bei sveikatinimo paslaugos, kelionės ir pramogos. Valdžia džiaugsis surinkusi daugiau PVM, bet tas džiaugsmas bus toks pat laikinas, kaip ir pati vartojimo šventė – tęsis tik tol, kol visi pensijų pinigai bus ištaškyti.

Metaforomis mėgstantys kalbėti ekonomistai sako, kad staiga išaugęs vartojimas galiausiai „atsimuš į lubas“. Kada tai nutiks – 2026-ųjų pabaigoje ar 2027 m., aš jums tikrai nepasakysiu. Bet tai bus pats liūdniausias laikotarpis mums visiems, kurį palyginti galėčiau tik su 2008 m. krize. Vieną rytą pasitikrinsite sąskaitos likutį mobiliojoje banko programėlėje ir pamatysite ten šiurpą keliantį skaičių – 0,00 euro. Alga ar kitos nuolatinės pajamos bus pasilikusios tame pačiame lygyje, kokiame buvo prieš atsiimant pensijos pinigus, bet visos išlaidos bus juntamai išaugusios. O kažkur tolumoje, jeigu tik sulauksite, jūsų tykos skurdi senatvė, kai iš minimalios pensijos reikės ir pavalgyti, ir už komunalines paslaugas sumokėti, ir nekompensuojamiems vaistams atidėti. Galėsite tada reikalauti, kad politikai, kurie dabar jus suviliojo galimybe ištaškyti būsimos pensijos pinigus, kažką darytų. Ir balsuosite už naujus gelbėtojus, kurie meluos jums, kad pinigų pensijoms didinti yra, tereikia padidinti mokesčius dirbančiai visuomenės daliai, uždaryti kas antrą mokyklą, sumažinti policininkų skaičių ar atlikti auditą kariuomenėje.

Neklauskite manęs, ką su sukaupta pensija darysiu pats, nes vis tiek neklausysite mano patarimo. Jūs juk geriau žinote, ką daryti su savo pinigais, ir niekas neturi teisės sutrukdyti jų ištaškyti. Šventė prasidės neišvengiamai ir tęsis iki paskutinio cento. Nes aš nedarysiu nieko ir kiekvieną mėnesį toliau mokėsiu antrosios pakopos pensijų fondui, o valstybė prie tų pinigų pridės savo dalį, skaičiuojamą nuo vidutinės algos. Net jeigu kaupimą nutrauks 9 iš 10 lietuvių, tai mūsų, tęsiančių kaupimą, kažkiek vis tiek liks. Fondai gali susijungti, jeigu kažkurio iš jų valdomas investicijų paketas taps pernelyg mažas. Bet negali pradingti ar bankrutuoti, nes jų veiklą reguliuojančiuose įstatymuose sudėti patikimi saugikliai. Man net nereikia žinoti, ką jie perka ir parduoda už mano pinigus, kurios akcijos krenta, o kurios kyla. Bet kai ateis toks laikas, kada jau būsiu per daug nukvakęs jums rašyti, bent jau nereikės per atlaidus sėdėti prie Veisiejų bažnyčios su ištiesta kepure.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-11-28)