R. Sadauskas-Kvietkevičius: gyvename savo krašte tarsi svetimi

Kažkur pro šalį praėjo vasara, mums čia parodžiusi tik kelias iš tikrųjų šiltas dienas, kai vos išbridęs iš Snaigyno ežero norėdavau apsisukti ir grįžti atgal. Atsistatydino iš pareigų ir išvyko nė nesulaukusi kalendorinio rudens pradžios. O dabar jau baigta: pirmadienį prasidės rugsėjis.

Neabejoju, kad Mokslo ir žinių diena visose trijose Lazdijų rajono gimnazijose bus tokia pat šventiška kaip kasmet. Nuoširdžios pirmokėlių šypsenos ir jų tėvų nerimas, sumišęs su pasididžiavimu, kaip vaikui pavyks pritapti naujoje aplinkoje. Gėlių žiedai mokytojams, sentimentalios valdininkų šnekos – viskas bus kaip kasmet.

Tik tas dėkingumas ir pagarba mokytojams nuvysta greičiau už Rugsėjo pirmosios kardelius. Kai tik moksleiviai sueina į klases, prasideda kasdienybė, kurioje atsiskleidžia visos mūsų visuomenę kamuojančios negandos.

Galite idealiai nusipjauti savo kiemo veją, per visas valstybines šventes kelti vėliavą, važinėti švariai nuplautu automobiliu ir vaidinti prieš kaimynus idealią šeimą, bet jeigu jūsų vaikas žemina bendraamžius ir slaviškais keiksmažodžiais siuntinėja išjungti per pamoką telefoną reikalaujančią mokytoją, tai apie jus pasako gerokai daugiau. Vaikai išduoda viską, pradedant namuose tvyrančia psichologinio, o gal ir fizinio smurto atmosfera ir baigiant jūsų drauge žiūrėtais filmais, klausoma muzika, perskaitytomis ar tik dulkančiomis lentynose knygomis.

Mokytojai gali padėti vaikui surasti gyvenimo kelią, sudominti ir įkvėpti atradimams, bet tik tuomet, jeigu iš šeimos jis ateis atvira širdimi, nusiteikęs tą paramą ir pagalbą priimti. O tokio nusiteikimo tikrai nebus, jeigu tėvai iš anksto užims gynybines pozicijas, apsišarvuos nepralaužiamu teisumu: mano vaikas geras, o jei kažkas blogo nutiko, tai kalti jį iš doros kelio išvedę klasės draugai, visko nesužiūrėję mokytojai ir mokinių padėjėjai, socialiniai darbuotojai, psichologai, policija. Patikėkite, mokytojams akis draskančias jūsų atžalas mokykla 10 ar 12 metų kaip nors ištvers. Bet jums nuo jų kentėti teks visą gyvenimą.

Atokaus šalies pakraščio prakeiksmas lemia tai, kad iš kiekvienos moksleivių kartos patys gabiausi išvažiuoja studijuoti ir niekada čia negrįžta. Todėl, kad kaimiškame rajone tiesiog negali būti darbo vietų teorinės fizikos, politologijos ar astronomijos mokslininkams, robotų konstruktoriams ar dirbtinio intelekto kalbos modelių kūrėjams. Vienas kitas dar gali grįžti dirbti savivaldybės administracijoje, muziejuje, Kultūros centre, mokyklose. Bet dauguma savo vaikus jau leis į Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos švietimo įstaigas, o čia atvažiuos tik per didžiąsias šventes tėvų aplankyti. O pasilieka veistis bei daugintis tik tie, kuriems nepavyksta niekur įstoti ir belieka ieškoti bet kokio nekvalifikuoto darbo arba socialiniuose būstuose laukti pašalpų mokėjimo dienos.

Tokia negatyvi atranka, veikianti iš kartos į kartą, negali neturėti jokių pasekmių. Tamsa ir bukumas plečiasi tarsi pelėsis. Todėl net ypatingai nestebina, kai susiruošiame nugriauti kokį istorinį pastatą ir nuoširdžiai stebimės, kodėl tie paveldosaugininkai ir architektūros istorijos žinovai iš kaimyninio rajono kiša mums nosį į reikalus ir gėdina per „Panoramą“. Juk visai negražus statinys, nutriušęs, net putplasčiu neapklijuotas.

Šaunu, kad vicemerui Daliui Mockevičiui užteko nuovokos neužsispirti iš principo laikytis sprendimo griauti tą pastatą Seirijuose, trukdantį plėsti gimnazijos sporto aikštyną – žada konsultuotis su archeologais, iš naujo įvertinti. Liūdniau, kad gyvename savo krašte tarsi svetimi. Lyg kokie kolonistai Karaliaučiaus krašte ar migrantai iš Artimųjų Rytų, įsikūrę Vakarų Europos miestų senamiesčiuose – be jokio ryšio su šia žeme, jos istorija ir paveldu. Ypač su žydiška jo dalimi.

Gyvenu Lazdijų rajone jau beveik 20 metų, bet iki šiol vis dar stebiuosi, iš kur čia liko tiek visai negiliai užmaskuoto buitinio antisemitizmo. Oficialiame lygmenyje lyg ir viskas gerai – turime pažymėtas Antrojo pasaulinio karo metais nužudytų žydų palaidojimo vietas, žydų kapinėse reguliariai pjaunama žolė, o kartais net paminimos oficialios su Holokaustu susijusios datos.

Bet vos tik su pareiga saugoti paveldą tiesiogiai nesusijusiam Seirijų ar Veisiejų gyventojui užsimenu apie žydišką jų miestelių praeitį, sulaukiu labai keistų reakcijų. Vieni tiesiog nutyla, tarsi būčiau palietęs nepadorią temą, o drąsesnieji bando kartoti už juos senesnius nacių propagandos mitus apie asmenų žydiškomis pavardėmis dalyvavimą kuriant sovietų valdžią, organizuojant trėmimus. Tarsi gyvendami nužudytų žydų namuose, nors ir ne kartą rekonstruotuose bei perstatytuose, vaikščiodami jų kraują sugėrusia žeme, tebebijotų, kad vėlės ateis pareikalauti grąžinti miestelį tikriesiems jo kūrėjams. Arba tokiu būdu stumtų nuo savęs kažkokią nežinomą, bet nujaučiamą protėvių kaltę.

Tokių praeities šmėklų, tūnančių mūsų pasąmonėje, liktų gerokai mažiau, jeigu iš tikrųjų nuoširdžiai pasistengtumėme viską sužinoti apie savo istoriją. Ne tik tas jos dalis, kuriomis norisi didžiuotis. Ne tik idealizuotą tautinį pasakojimą apie vargšus lietuvius, kuriuos engė visi iš eilės: lenkai, vokiečiai, rusai, žydai. Bet ir tas nepateisinamas skerdynes, kai miesteliai staiga liko be krautuvininkų, amatininkų, talmud toros mokytojų, batsiuvių ir laikrodininkų. O mūsų seneliai, nudelbę akis, apsimetė to nepastebėję. Ir perdavė tą baimės ir tylos nuodėmę iš kartos į kartą.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-08-29)