R. Sadauskas-Kvietkevičius: ar Prezidentui išties parūpo atokių Lietuvos pakraščių čiabuvių bėdos?

Kai vasara persirita per saulėgrįžą ir dienos ima trumpėti, kasmet pagaunu save beveik išsigandusį, kad taip nepastebimai, vis kažko belaukiant, nespėjus visko išragauti, pamatyti ir patirti, netruks prabėgti visa vasara, o gal ir visas gyvenimas. Jeigu jums taip nebūna, tai sveikinu – esate labai jaunas arba gyvenate taip prasmingai, kad neturite laiko gręžiotis atgal ir reflektuoti savo klaidų.

Išsidžiovinęs grybinio lietaus Joninių naktį permerktus rūbus ir pailsėjęs pirmadienį, šią savaitę pradėjau nuo Prezidento metinės kalbos klausymo antradienio rytą. Kaip ir tikėjausi, kalba patvirtino nuogąstavimus, kad šviežią rinkėjų mandatą gavęs Gitanas Nausėda nusiteikęs būti aktyviu Seimo rinkimų kampanijos dalyviu. Bet iki šiol taip ir nesupratau, ar frazę „užteks tuščių intrigų ir rietenų“ kalbos pabaigoje Prezidentas pasakė specialiai savo Jansonui, ar visai prezidentūros rietenų kurstymo komandai.

Užtat nemažai dėmesio metinėje kalboje teko Lazdijų kraštui itin aktualiai regionų atskirties problemai. „Negalime nurašyti ištisų šalies regionų ar žmonių grupių kaip niekam nereikalingo balasto“, – kalbėjo šalies vadovas, tarsi rodydamas pirštu į atokius Lietuvos pakraščius, iš kurių pamažu traukiasi ne tik bankai, pašto skyriai, policija ir teismai, bet ir jausmas, kad turime tokias pat teises į viešąsias paslaugas, kaip ir didžiųjų miestų gyventojai.

„Rimta problema išlieka dideli skirtumai tarp regionų. Viešųjų paslaugų kokybė daug kur nepatenkinama, prieinamumas – labai netolygus“, – sakė Prezidentas. Tik ar per pirmus penkerius buvimo valdžioje metus to neregėjo, ar kaskart iš naujo pastebi tik prireikus sudėlioti metinės kalbos tekstą?

Lazdijų kraštas yra vienas sparčiausiai senstančių, todėl mums gali būti aktualus G. Nausėdos siūlymas „atskiru įstatymu apibrėžti vyresnio amžiaus asmenų teises bei jiems skirtos politikos principus ir įsipareigojimus“. Nors pats valstybės vadovas pripažįsta ir apgailestauja, kad senjorų ilgalaikės priežiūros klausimas „nuguls jau būsimai valdančiajai daugumai“.

Švietimo srityje G. Nausėda ragino savivaldybėms suteikti daugiau laisvės priimti savarankiškus sprendimus mokyklų tinklo pertvarkos srityje.

„Ministerijos iš viršaus į apačią diktuojami formalūs kiekybiniai kriterijai neatspindi nei realaus regiono poreikio, nei šiuolaikinių kokybiško ugdymo galimybių. Bandymai nacionaliniu lygmeniu sureguliuoti net ne atskirų mokyklų, o klasių dydžius veda priešinga – nepagarbos ir nepasitikėjimo – kryptimi“, – teigė Prezidentas.

Tai turbūt reiškia, kad dar gyvoms mūsų rajono švietimo įstaigoms nebereikės draskytis dėl kiekvieno vaiko, grasinančio išeiti ten, kur bus toleruojamas bet koks elgesys vien dėl to, kad klasės dydis nesumažėtų žemiau grėsmingos ribos. Jeigu tik skiriant naują švietimo ministrą prezidentūra neužmirš iškelti sąlygos švelninti klasių dydžių reikalavimą. Juolab kad mokinių skaičiai Lazdijų krašte pagaliau nustojo mažėti, o Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos 80 metų jubiliejaus šventėje rajono merė Ausma Miškinienė netgi pasidžiaugė, kad kai kur vietoje vienos klasės jau galima formuoti dvi.

Negali tęstis amžinai toks provincijos miestelių susinaikinimo verpetas, kai, uždarius kažkokią įstaigą, joje dirbę specialistai būna priversti išsikelti į didesnius miestus, išsiveža savo šeimas, o tada tose gyvenvietėse dar labiau sumažėja žmonių ir jau neišsilaiko vietinės parduotuvės bei kavinės, traukiasi paslaugų verslai. Sąmoningos vietinės ir nacionalinės valdžios pastangos tai stabdyti anksčiau ar vėliau duotų rezultatą, jei tik pavyktų veikti drauge ir nė viena įstaiga neišsišoktų dar ką nors optimizuoti ten, kur griūtis jau atrodė sustabdyta.

Metiniame pranešime Prezidentas siūlė, kad „esama taupymo politika turi keistis į investicinę“, bet pabrėžė kalbantis „ne apie pravalgymą ar betonines trinkeles, o apie investicijas į ateitį“.

Provincijos trinkelizacija ne pirmus metus sulaukia nemažai didmiestiečių pašaipų, bet kartais ir ji suteikia mažų miestelių čiabuviams paskatą patikėti, kad kažkas čia dar vyksta, ne viskas tik griūva. O atnaujintos viešosios erdvės simbolizuoja svajonės gražiau gyventi išsipildymą.

Lazdijų rajonas rodo pavyzdį, kad mokame ne tik aikštes trinkelėmis išsikloti, bet užtenka fantazijos įgyvendinti tokius projektus kaip „Lazdijai veža“ arba imtis ambicingos sveikatos įstaigų pertvarkos.

Tačiau įspūdį apie sėkmingus projektus ir pažangų viešųjų paslaugų teikimą gali sugadinti banalios smulkmenos. Veisiejų Joninių šventėje mano sutikta Danijos lietuvė, kasmet atostogaujanti savo sodyboje prie Šlavanto ežero, kol scenoje griežė ir trepsėjo liaudies muzikos ir šokių kolektyvai, papasakojo apie savo vargus, bandant priduoti į artimiausią didelių gabaritų atliekų aikštelę sodyboje susikaupusį šlamštą. Moteris buvo paprašyta parodyti asmens dokumentą, o pateikus Danijos pilietės pasą aikštelės darbuotojas atsisakė priimti atliekas ir teigė, esą tam būtina Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelė arba lietuviškas pasas. Nors savo sodyboje moteris reguliariai gauna atliekų tvarkymo rinkliavos sąskaitas ir tvarkingai jas apmoka.

Jeigu tokia diskriminacinė nuostata nepriimti atliekų iš Europos Sąjungos šalių piliečių iš tikrųjų kažkaip įsivėlė tarnybinėse instrukcijose, tai pats laikas ją tyliai išbraukti ir niekam nepasakoti, kad ji ten išvis buvo. Ir ta pačia proga pasižvalgyti, ar dar kurioje nors srityje nepagrįstai nesuvaržėme paslaugų teikimo tiems užsienio lietuviams, kurie jau nebeturi Lietuvos pilietybės. Nes po nesėkmingo referendumo dėl dvigubos pilietybės su jais vis dažniau teks turėti reikalų ir visai nesinorėtų, kad lemiamu argumentu atsisakyti investicijų į poilsio būstą Lazdijų krašte taptų mūsų užsispyrimas apsunkinti jiems gyvenimą dėl kitokios spalvos paso.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2024-06-28)