R. Sadauskas-Kvietkevičius: ar mirusiesiems tikrai reikia mūsų Vėlinių beprotybės?

Savaitgalį persuksime laikrodžius viena valanda atgal ir atsidursime kitame pasaulyje – iš darbo grįšite jau temstant ir tik kapinėse spindinti žvakelių šviesa primins viltį, kad niūrių lapkričio darganų metas netruks amžinai. Nors kapų žvakės pabrango gerokai mažiau už aliejų, kavą ar dešrą, o Lenkijoje galima jų dar pigiau užsipirkti, bet karas ir brangymetis suteikia progą pagalvoti, kiek prasminga yra mūsų praktikuojama paskutinėmis spalio dienomis kapų tvarkymo ir iliuminavimo beprotybė.

Pirmiausia atmeskime patį juokingiausią ir neleidžiantį išsilaisvinti nuo beprasmių veiklų argumentą, kodėl gyvieji valandų valandomis privalo akėti grėbliuku savo artimųjų kapų dirvožemį, išrauti visas natūralias žoles, nurinkti medžių lapus ir spyglius, sodinti ten žydinčių augalų daržus, kurie nuvys po kelių dienų, paspaudus priešžiemio šaltukui: ką žmonės pasakys?

Ar jums dėl to skaudės širdį? Ar nukentės reputacija ir prarasite karjeros galimybes, nustos sveikintis kaimynai ir bendradarbiai, o vaikai gatvėje mėtys į nugarą kaštonais, jeigu sužinos, kad jūsų senelių kapas Vėlines pasitinka apkritęs drėgme ir rudeniu kvepiančiais klevo lapais? Iliuzija, kad kažkam tai rūpi, yra tik mūsų galvose. O jeigu gretimą kapą rausianti senolė kažką panosėje sumurmės, tai tėra jos pačios pastangos pateisinti savo susigalvotą kasmetę Vėlinių baudžiavą.

Gal jūsų pastangų, laiko, išlaidų gėlėms ir diegiančios nugaros trokšta patys mirusieji? Abejoju, ar sugebėsite prisiminti, kad bent vienas iš iškeliavusių anapilin giminaičių, dar būdamas gyvas, sakė jums, kad privalėsite už palikimą visą likusį savo gyvenimą jam atidirbinėti. Jie yra mirę ir tikrai nepasibels į jūsų namų duris išsakyti priekaištų, kodėl ant kapo žydi per mažai gėlių. O jeigu taip nutiks, tai veikiausiai bus Helovino persirengėliai. Duokit kokių pigių čiulpiamų saldainių, palydėkite iki kiemo vartelių ir parodykite, kuriuos kaimynus būtinai reikia sutrukdyti. Kitu atveju mirusiųjų viešnagė reiškia, kad jau laikas apsilankyti šeimos gydytojo kabinete, paprašyti siuntimo pas psichiatrą arba iškart prasitęsti haliucinacijas slopinančių vaistų receptą.

Jeigu netikite pomirtiniu gyvenimu, ši tema išvis neturėtų jūsų jaudinti. Kas numirė, tą sugraužė kirminai ir jų gyvenimo istorija jau baigta. Bet, jei esate krikščionis, tai tikriausiai tikite, kad jūsų mirę artimieji džiaugiasi amžina laime su Jėzumi Kristumi. Ir tos laimės iš jų nei atims, nei pridės kapinių dirvožemio būklė vėlyvą rudenį.

Net jei artimasis savo gyvenimu nusipelnė pragaro kančių, tai ant kapo pasodinta chrizantema jų nepalengvins. „Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš paviršiaus atrodo gražiai, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų,“ – cituoja Jėzaus žodžius Mato Evangelija.

Katalikai tiki, kad mūsų maldos gali padėti mirusiesiems. Bet samanų skutimas nuo antkapio akmens, juodžemio maišų kilnojimas ir plastikinių gėlių komponavimas nėra malda.

Atskirai derėtų pakalbėti apie lietuviškų Vėlinių netvarumą. Ar matėte tuos kalnus neperdirbamų sumaišyto stiklo, plastiko ir išlydyto parafino atliekų, kurios susikaupia prie kiekvienų kapinių pastatytuose konteineriuose? Kiek iškastinio kuro sudeginama gabenant jas į atliekų tvarkymo vietas? O kiek klimato kaitą spartinančio anglies dvideginio išskiria milijonai Vėlinių savaitgalį sudegintų žvakių?

Įvertinus visa tai blaivia galva, neapsvaiginta tautinių prietarų ir liežuvautojų baimės, pribrendome iš esmės peržiūrėti savo santykį su mirusiaisiais. Jų kapų aplankymas kartą per metus yra graži tradicija, kurios atsisakyti gal net man būtų gaila. O jeigu kapai bus apkritę medžių lapais ir spygliais, kur ne kur vėjyje linguos smilgos ir žaliuos samanos, tai tik suteiks Vėlinių prieblandai jaukumo.

Svarbiausiu tokio apsilankymo kapinėse akcentu galėtų tapti trumpa nuoširdi malda už ten palaidotus mirusiuosius. Jeigu atėjote ne vienas, tai būtų gražu pasidalinti su artimaisiais prisiminimais apie savo bendravimo su velioniu patirtį. Jeigu kartu atsivedėte vaikus, kurie velionio jau neprisimena, tai trumpas tylus pasakojimas apie jo gyvenimą tikrai nesutrikdys Vėlinių vakaro rimties, nors pasikalbėti galima ir automobilyje pakeliui į kapines.

Susitarkime degti ne daugiau kaip po vieną žvakelę ant kapo arba po vieną kiekvienam mirusiajam. Geriausia – keičiant vidinį įdėklą senoje stiklo žvakidėje, saugančioje nuo vėjo. Pernai sudegusį įdėklą pakeičiame nauju, o pats žibintas lieka tarnauti kitiems metams.

Viena žvakelė vietoje visos jų dėžės, jokių gėlių, jokio važiavimo į kapus iš anksto jų tvarkyti – tokios permainos gali sutaupyti nuo keliolikos iki kelių dešimčių eurų. Jeigu pusę tos sumos pervesite, pavyzdžiui, nevyriausybinei organizacijai „Blue Yellow“, remiančiai ginkluotą Ukrainos pasipriešinimą Putino agresijai, toks taupymas bus dar prasmingesnis. Ar bent paskambinsite trumpuoju numeriu 1482, taip paaukodami 5 eurus. Jūsų mirę artimieji galės girtis ir didžiuotis tokiu jūsų poelgiu prieš visą angelų chorą arba smalos katilo kaimynus, priklausomai nuo to, kur juos įsivaizduojate esant.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2022-10-28)

Š. Mažeikos nuotr.

Autoriaus nuotrauka: 

Komentarai

Labai geros įžvalgos. Ačiū autoriui už pasidalinimą pamąstymais, tik gaila, kad nedaug kas juos perskaitys, nes tai ne purvas ant kokio nors asmens ar partijos...