R. Sadauskas-Kvietkevičius: ar Lazdijų krašte gali gyventi laimingi žmonės?

Rodos, dar užvakar galvojau, kad vasara tik prasideda. O vakar Kapčiamiesčio girioje tiesiai nuo uogienojų į burną rinkau prisirpusias bruknes. Kai šį vakarą Lazdijų krašto žmonės rinksis prie Prelomciškės piliakalnio švęsti Oninių, jau nebeliks jokių abejonių, kad kasdien trumpėjančios dienos ir vėluojančios rugiapjūtės kvapai neišvengiamai mus atves į rudenį.

Pabusti iš vasaros sapno ir iš naujo apsičiupinėti, kaip mes čia po visų švenčių ir festivalių įkvėpto optimizmo iš tikrųjų gyvename, padėjo Finansų ministerijos išplatinti Lietuvos savivaldybių gyvenimo kokybės indekso skaičiukai. Stebuklų ir proveržių nenutiko, tik dar kartą sulaukėme patvirtinimo, kad gyvename depresyviame krašte, kur daugiausia šalyje darbingo amžiaus gyventojų neranda jokio darbo. Ar tai reiškia, kad jau metas plačiomis lentomis užkalti rajono savivaldybės langus kryžmai ir pasiprašyti dalimis, po kelias seniūnijas prijungiamiems prie kaimyninių rajonų? Nėra Lazdijuose policijos, Mokesčių inspekcijos, bankų, normalios ligoninės, teismo, tai gal ir neverta čia vaidinti didelio miesto su savivalda? Yra pasienio gyvenvietė palei melioracijos griovį, čiabuvių vadinamą upe, beveik centre ganosi karvės ir auga runkeliai, tai tegul sau tokia ir lieka?

Kaip tik anądien ne mane vieną pralinksmino skelbimas apie Lazdijuose parduodamą dujų degalinę, kuri, pasak aprašymo, yra „sėkmingai veikianti nuo 2001 metų“. Sėkmingai? Na, jeigu taip įsivaizduosime verslo sėkmę, tai ir mūsų rajoną galima drąsiai vadinti klestinčia savivaldybe.

O gal nesiblaškykime į ryškiausius kraštutinumus ir tarp depresyvaus spoksojimo į liūdnus statistikos skaičius ir perdėto optimizmo postringaujant apie sėkmę pabandykime įžvelgti kažkokį arčiausiai tiesos esantį vaizdą. Juk yra žmonių, kurie Lazdijų rajone gyvena, niekur iš čia nesiruošia bėgti ir netgi sako, kad jiems čia gerai. Gal tai ir yra raktas į lazdijietišką laimę?

Pirmoji laimingų žmonių grupė, kaip bebūtų paradoksalu, yra ta, kuri dažniausiai kuo nors skundžiasi ir aimanuoja. Ne tiek iš vargo, kiek iš įpročio. Tai yra mūsų mielieji pensininkai.

Sulaukęs pensijos, bet dar nenusenęs tiek, kad reikėtų nuolatinės slaugos, dzūkas pasijunta laisvu žmogumi. Dažniausiai – pirmą kartą gyvenime. Gali kalbėti, ką galvoja apie savo seniūnijos, rajono, šalies valdžią, politikus ir vietinį verslo elitą – nieko už tai nebus. Iš pensininkų juk neišmes, pensija paskirta visam likusiam gyvenimui.

Išėjus į pensiją atsiranda daug laisvo laiko lankytis nemokamuose renginiuose ir šventėse, dalyvauti saviveikloje, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų veikloje. Pinigų gal ir neužtenka kelionėms į egzotiškus kraštus, bet sveiko maisto iš Veisiejų turgaus, naują dėvėtą drabužį ar išmanų įrenginį išsimokėtinai bus už ką nusipirkti. Vaikai jau užauginti, namai pastatyti, medžiai pasodinti, belieka stumdyti vejapjovę prie namuko ir stebėti saulėlydžius arba „Panoramą“. Jeigu Aukščiausiasis nepagaili sveikatos, tai toks nerūpestingas gyvenimas vidutiniškai tęsiasi ne taip jau trumpai – apie 20 metų.

Antra santykinai laiminga visuomenės grupė – valstybės tarnautojai ir biudžetinių įstaigų darbuotojai. Jeigu manimi netikite, tai pažvelkite į merės nuotraukas feisbuke – šypsosi visiškai nuoširdžiai. Ne ką mažiau patenkinti savo gyvenimu Lazdijų rajone yra arba galėtų būti ir savivaldybės administracijos, biudžetinių kultūros ir švietimo įstaigų vadovai bei eiliniai specialistai. Jokios beprotiškos gyvenimo skubos kaip didžiuosiuose miestuose, o algos daugmaž panašios. Mažiau konkurencijos ir spaudimo pademonstruoti kažkokius ypatingus darbo rezultatus – turite pareigas atitinkantį išsilavinimą, nesiveliate į intrigas bei konfliktus ir garantuotai nepersidirbdami sulauksite pensijos. Nes jūsų tiesiog nėra kuo pakeisti – jaunų specialistų į Lazdijų rajoną jokiais pažadais neprivilios.

Trečia laimingų žmonių grupė – pajamas iš nuotolinio darbo arba valdomo turto gaunančios šeimos, pasilikusios gyventi Lazdijų rajone todėl, kad čia gimė ir augo, arba atsikrausčiusios iš didžiųjų miestų. Į Lazdijų kraštą gali atvilioti išvystyta viešoji infrastruktūra, kažkada kurta gerokai didesniam gyventojų skaičiui, jokių eilių ir spūsčių gatvėse, pakenčiami keliai ir svarbiausia – nuostabi gamta, nesubjaurota pramonės plėtros.

Kol kas tokių šeimų, kurios sąmoningai pasirinktų iš visų savivaldybių kurtis būtent Lazdijų rajone, žinau labai nedaug. Varžytis dėl jų su Varėna, Molėtais arba Anykščiais trukdo ir ateityje trukdys nemažas atstumas nuo sostinės. 2–3 kartus per savaitę tvarkyti reikalus Vilniuje prireiktų tikrai ne visiems freelanceriams, o prekes pristatantys kurjerių autobusiukai atranda net ir atokiausius kaimus.

Lazdijų rajonas, ypač gamtos grožiu išsiskiriančios Veisiejų, Kapčiamiesčio ir Seirijų seniūnijos, Krikštonių ir Dusios bei Metelio apylinkės, pralaimi konkurenciją dėl naujakurių pirmiausia todėl, kad būna jiems nežinomos ir net nesvarstomos tarp kitų patrauklių vietovių. Prieš dešimtmetį sugalvotas šūkis „Atrask Lazdijus“ tebėra aktualus ir šiandien.

Ne vienas mano pažįstamas vilnietis, išgirdęs, kad gyvenu Lazdijų rajone, prisipažįsta jo nė nepastebėjęs pakeliui į Lenkiją. Kažkaip galvose įsitvirtino toks žemėlapis, kuriame labai ryški Šilų Dzūkija su Varėna, Zervynomis, Marcinkonimis ir Merkine, prie Nemuno stūkso Druskininkų vandens parkas ir slidinėjimo arena, o toliau į Vakarus arba kaip XIII–XVII amžiuje prasideda nepažįstama ir negyvenama teritorija, arba iškart plyti Sūduva.

Rašydamas nacionalinėje žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose apie Lazdijų kraštą ir jo laimingus žmones, o ne apie kriminalinius įvykius ir vietos politikų rietenas, jaučiuosi kukliai prisidėjęs prie jo žinomumo didinimo. Gerokai daugiau padarė mūsų kaimynai – Krokšlio kaime gyvenantys dzūkai Eglė ir Rokas Kašėtos, trejus metus Varėnos rajone rengtą dzūkų kultūros festivalį „Čiulba ulba“ šiemet perkėlę į Veisiejų kraštą ir dedikavę Sigitui Gedai. Gražu, kad mūsų rajono žmonės neignoravo šio festivalio, o visi, jame apsilankiusieji, turėjo garsiai ar mintyse sau pripažinti, kad patys tokio lygio renginių organizuoti nelabai sugebame. O kartais net nepajėgiame suvokti skirtumo tarp kičinių miestelių švenčių pramogos ir tokio lygio kultūros. Dabar bent jau galime būti ramūs, kad S. Gedos jubiliejus rajone paminėtas deramai, nors mūsų pačių nuopelnų čia ne kažin kiek.

Nežinau, ar po festivalio „Čiulba ulba“ kas nors Eglei ir Rokui mūsų rajono vardu už tai padėkojo. Per daug juk nebus, todėl jokių institucijų neįgaliotas dabar tai viešai padarysiu aš: ačiū.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2023-07-28)

Š. Mažeikos nuotr.