R. Sadauskas-Kvietkevičius: ar kuro kainų šokas privers atsigręžti į mūsų daržuose ir soduose pūvančius lobius?

Po rudens lygiadienio panirome į tamsią ir žvarbią metų pusę, kai kartais net gėda prisiminti, kaip vidurvasarį bambėjome dėl tų kelių išties šiltų dienų, privertusių prakaituoti ir slėptis nuo saulės pavėsyje. Dabar ta saulė jau beveik nešildo, o ir pamatyti ją pro debesis pavyksta ne kasdien. Tačiau ruduo turi ir savo malonumų, kurių nepelnytai neįvertiname, o dažniausiai tiesiog iššvaistome.

Kone kiekvieno dzūko sodybos kiemas dabar kvepia pūvančiais obuoliais. Vieni juos pavyzdingai surenka ir kompostuoja, kiti per savo apsileidimą arba tyčia palieka gulėti per žiemą, kad kėkštai ir smilginiai strazdai turėtų ką lesti. Ir tik nedaugelis sugeba suvartoti visą derlių: spaudžia sultis, verda kompotus ir obuolienes.

Tokiais derlingais metais kaip šie lietuviškų obuolių supirkimo kainos neatperka jų nugabenimo iki supirkėjų, ką jau kalbėti apie surinkimo darbą ir motyvaciją tokiam veiksmui suteikiantį uždarbį. Didieji verslai tiesiog nusispjauna į lietuviškus obuolius – geriau visą žiemą prekiaus lenkiškais, importuotais urmu, negu vargs bendraudami su daugybe smulkių sodininkų.

Išeitis būtų pačių sodininkų kooperacija. Kaimų ir miestelių bendruomenės taip pat galėtų ne tik rudenines derliaus šventes organizuoti, bet ir pasinaudoti savivaldybės parama teikdami paraiškas, pavyzdžiui, bendruomeninėms sulčių spaudykloms steigti. Paskelbus kaime sulčių spaudimo savaitę, visi bendruomenės nariai susirašytų į eilę, kada atgabens į spaudyklą savo obuolių maišus, o paskui, apmokėję tik paslaugos savikainą, gautų visiems metams skanaus ir sveiko gėrimo, puikiai pakeičiančio saldikliais pagardintus pramoninius limonadus.

Bendruomenėms būtų lengviau susitarti su obuolių supirkėjais, kad patys atvažiuos paimti iškart didesnio kiekio obuolių maišų, surinktų iš viso kaimo, išsiderėti geresnę supirkimo kainą. O vienišiems senoliams dar ir padėti surinkti tuos obuolius, pakvietus į talką kaimynus. Ką jau kalbėti apie dalijimąsi obuolienių, kompotų, obuolių pyragų ir sūrio receptais.

Maisto švaistymo tema tampa vis aktualesnė šiuolaikiniame pasaulyje, todėl metas atsigręžti ne tik į obuolius, bet ir į peraugusias cukinijas bei moliūgus, pastaraisiais metais tapusius tik Helovino puošmena. O juk tai yra maistingos ir skanios daržovės, kurių panaudojimo receptus tebežino mūsų tėvai ir seneliai. Tik kartais jau nebeturi jėgų užsiimti jų paruošimu. Arba motyvacijos, pamatę, kaip socialiniuose tinkluose kebabais ir dešrainiais mintančios įžymybės šaiposi iš cukinijų dovanotojų.

Pribrendo poreikis siųsti velniop prekybos tinklų ir maisto pramonės primestas madas valgyti tūkstančius kilometrų atgabentus vaisius, „madingas“ daržoves ir pramoninius pusfabrikačius. Sugrąžinkime gerą vardą savo obuoliams, kriaušėms ir slyvoms, reabilituokime bulves, svogūnus, kopūstus, morkas ir burokus, o cukinijas ir moliūgus, perfrazuojant Donaldą Trumpą, padarykime vėl didžius.

Didžiuojuosi, kad Lazdijų rajonas tapo pavyzdžiu visai Lietuvai, kaip organizuoti sveiką ir pigų vaikų maitinimą. Tikiu, kad tai yra puiki pradžia, siekiant užauginti sveikesnius ir tvaresnius maitinimosi įpročius susiformavusią kartą. Bet jau metas žengti kitą žingsnį ir tapti tikrų savo darže bei sode užaugintų produktų valgytojų bendruomene, išgirstančia, kaip dunksi į žemę nuo šakų krintantys obuoliai, ne tik Tarptautinę informuotumo apie maisto švaistymą ir jo praradimus dieną, kuri minima rugsėjo 29 d.

Pradėti galite jau dabar, išsikepę kelis obuolius orkaitėje arba karšto oro gruzdintuvėje ir pakvietę visą šeimą drauge jų paragauti. O tada pabandę prisiminti, kokius obuolių pyragus, trintas moliūgų sriubas ir kitus skanėstus valgėte vaikystėje, jeigu esate mano bendraamžiai, dar prisimenantys tuščias sovietinių parduotuvių lentynas. O jeigu gimėte šiame amžiuje, tai nustebsite, kaip pokalbis su tėvais ir seneliais apie maistą gali jus suartinti net tada, jeigu visai su jais nesusišnekate apie politiką, žmogaus teises ir net orus.

Kaip kažkada COVID-19 pandemija paskatino internetinio apsipirkimo ir maisto pristatymo į namus sprogimą, taip užsitęsęs dėl karų Artimuosiuose Rytuose brangaus kuro laikotarpis turės pasekmes mūsų įpročiams. Bauginantys kuro kainų skaičiai degalinių švieslentėse šį rudenį neišvengiamai paveiks visų maisto produktų kainas parduotuvėse. O labiausiai tų, kuriuos tenka iš toli atgabenti. Todėl dailiai rūsyje išrikiuoti obuolių sulčių ir kompotų stiklainiai, džiovintų baravykų pynės, raugintų žaliuokių ir marinuotų rudmėsių atsargos, kopūstų statinė ir smėliu užbarstytos morkos būtent dabar neišvengiamai pasmerkti tapti aktualija, apie kurią kalbės televizijos žvaigždės ir „TikTok“ filmukus kurs nuomonių formuotojai. Tiesą sakant, jau dabar tampa.

Labai apsidžiaugčiau, jeigu tai sutaptų su tendencija atsigręžti į vyriausios mūsų visuomenės dalies patirtį, giminės ir šeimos tradicijas bei receptus. O paskui gal net darbdavių mąstymo pokyčius, kai į laisvas darbo vietas nustos ieškoti pretendentų, nesulaukusių 30-ies, bet jau turinčių 20 metų darbo patirtį ir magistro diplomą. Ir atsigręš į ilgai niekintą 50-mečių kartą, sugebančią gerokai daugiau, negu apie ją mano vakar gimę personalo atrankos kompanijų jaunuoliai. Bet tai jau visai kita tema, apie kurią kada nors prisiruošiu jums parašyti.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-09-25)