R. Sadauskas-Kvietkevičius: ar kūčiukai su svirpliais taps nauja mūsų tradicija?

Vos tik išsikvėpė diskusijos apie Helovino ir Vėlinių santykį, mes jau pasiruošę naujam visuomenę skaldančiam ginčui: ar ne per anksti pradėti ruoštis Kalėdoms lapkričio pabaigoje? Ką praradome drauge su tradicinio lietuviško advento susikaupimu bei tyla ir ką mums atnešė prekybininkų itin skatinami džiaugsmingo Kalėdų laukimo papročiai?

Didžiųjų Lietuvos miestų Kalėdų eglės nušvis ir linksmybės prasidės sulig advento pradžia – pirmąjį gruodžio savaitgalį. Priminsiu, kad katalikai advento pradžia vadina ketvirtąjį sekmadienį prieš Kalėdas, šiemet – gruodžio 3 d.

Jeigu pasižvalgytumėme į artimiausius kaimynus, tai Alytus Kalėdų eglutės įžiebimo šventę Rotušės aikštėje surengs gruodžio 1-osios vakarą. Gruodžio 2 d. Kalėdų eglė suspindės Marijampolės J. Basanavičiaus aikštėje ir Druskininkų Pramogų aikštėje. Tik Varėna kasmet išsiskiria – puošia tikrą, rajono gyventojų padovanotą medį ir įžiebimo šventę rengia ne gruodžio pradžioje, o viduryje. Šiemet pasirinkta gruodžio 15 d.

Įvertinus kaimynų pasirinktas datas, Lazdijų eglutės įžiebimo šventė „Kalėdinė miesto pasaka“, suplanuota gruodžio 8 d., neatrodo nei pernelyg ankstyva, nei labai vėluojanti. Neabejoju, kad atsiras bambeklių, kurie prisimins, kaip jų vaikystėje tėvas Kūčių dienos rytą užsivilkdavo naminio išdirbimo avikailio kailinius, įgrūsdavo kojas į veltinius, užsikišdavo už diržo kirvį ir iš artimiausio valdiško miško (visi miškai tada buvo valdiški) parvilkdavo pačią gražiausią eglutę. Nukratę sniegą pastatydavote ją didžiausiame trobos kambaryje ir puošdavote namų kepimo meduoliais bei pirktiniais saldainiais, pagamintais be konservantų ir GMO.

Tokios žiemos pasakos gal ir sueis jų anūkams, o aš pernelyg senas, kad neprisiminčiau, jog jas seka pokario pionieriai ir komjaunuoliai, anuomet švęsdavę ne Kalėdas, o tik sovietinius Naujuosius metus ir ant nutriušusios, bet tikrai pavogtos iš miško eglės viršūnės tupdydavę raudoną Kremliaus žvaigždę. Dovanas jiems atnešdavo ne Kalėdų Senelis, o įkaušęs Diedas Marozas, po eilėraštukų apie Leniną ir kiškučius deklamavimo atvirsdavęs į kolūkio kontoros kūriką, nusmingantį įraudusiu veidu į baltą mišrainę.

Katalikų tikėjimas ne tik nedraudžia laukti Kalėdų nepanardinus savęs į tamsiausio metų laiko depresiją, bet net skatina džiaugsmingą bei Išganytojo laukimo vilties kupiną pasiruošimą žiemos šventėms. O jeigu mano žodžiais netikite, tai patys pažiūrėkite, kaip šauniai smulkiomis šventinėmis švieselėmis įėjimą į Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos bažnyčią jau nuo lapkričio vidurio papuošė visoje Lietuvoje neblogai žinomas kun. Vaidas Vaišvilas. Ir nei perkūnas į taip papuoštus Dievo namus trenkė, nei juos pamačiusius parapijos senolius prireikė greitosios pagalbos medikams tiesiai iš šventoriaus į reanimaciją išgabenti.

Visos švenčių tradicijos gali išlikti gyvos tik tada, kai jos kinta pagal mūsų gyvenimo būdą, poreikius ir pomėgius. Taip pat, kai padeda, o ne trukdo prekybininkams parduoti daugiau šventinės atributikos, dovanų ir skanėstų. Naivu būtų tą komercinę Kalėdų šventės dalį kaip nors neigti ar bandyti nuo jos pabėgti. Jus vis tiek pasivys šventinės nuolaidų akcijos ir „Jingle Bells“ melodijos, sklindančios iš radijo, televizoriaus, socialinių tinklų ar net šaldytuvo, jei tik jis išmanusis ir moka pats prisijungti prie interneto.

Ypač apsidžiaugiau anądien suradęs nesudėtingą kūčiukų su svirplių miltais receptą. Kaip tik tą pačią dieną Veisiejų krautuvėje suskaičiavau jau išeksponuotus šešių skirtingų rūšių kūčiukus: su aguonomis, be cukraus, minkštus, didesnius ir mažesnius. Tik su svirpliais nepasitaikė. Bet man labiausiai knieti Kūčių vakarienei rasti kūčiukų net ne su svirplių miltais, o su įmaišytais į tešlą nesmulkintais džiovintais arba skrudintais svirpliais. Praneškite, jeigu tokių kurios nors mūsų krašto ar internetinės parduotuvės lentynoje pamatysite. O jeigu žinios nesulauksiu, tai teks parsisiųsti iš Lietuvos svirplių augintojų maišelį jų produkcijos ir eksperimentuoti virtuvėje pačiam.

Tik nepradėkite aiškinti, kad toks patiekalas Kūčių vaišėms netinka, nes vabzdžiai nėra augalinis pasninko valgis.

„Svirplys – juk žemės padaras, su silkėm neplaukioja, todėl netinka Kūčioms“, – bandė mane atvesti į protą virtuali bičiulė Elena.

Teko priminti, kad Kūčių vakarienė yra advento pasninko dalis. Pasninkaudami pirmieji krikščionys tai darė sekdami Jėzaus ir Senojo Testamento pranašų pavyzdžiu. Šv. Rašte minima, kad Šv. Jonas Krikštytojas pasninkaudamas valgė „...skėrius ir laukinių bičių medų“ (Mk 1, 6). Todėl vabzdžių valgymas per pasninką yra ne tik tinkamas, bet ir grąžina mūsų tradicijas prie krikščionybės ištakų.

Tik žmona griežtai sako: „Nelįsk prie manęs su savo tarakonais.“ Ir kategoriškai atsisako, net jeigu eksperimentinis kepinys man gerai pavyktų, nunešti paragauti tokių kūčiukų savo bendradarbiams Veisiejų S. Gedos gimnazijoje.

Todėl belieka kreiptis į jus: pabandykite ir jūs, tikrai patiks, o po kelių dešimtmečių niekas jau netikės, kad kažkada kūčiukai galėjo būti kepami be svirplių. Galėsite girtis prisidėję prie šio papročio sukūrimo ir patirti, kaip veikia tradicijų formavimasis nuo pat pradžios. Juk visai neseniai taip įvedėme į Sausio 13-osios minėjimo tradicijas popierines neužmirštuoles ir jos kuo puikiausiai prigijo, net jei viskuo pasipiktinusių niurgzlių dar kur ne kur pasitaiko.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2023-11-24)