A. Mikelionis: Lazdijų konservatoriams dar reikia labai daug ko išmokti iš kolegų

Prisimenu vieną diskusiją su pažįstamu artėjant 2020 metų Seimo rinkimams. Jis teigė, kad nežino, už ką juose balsuoti. Kaip užkietėjęs dešinysis pats siūliau jam rinktis tarp konservatorių ir liberalių jėgų. Pažįstamas teigė, kad už ką, už ką, bet už konservatorius tikrai nebalsuosiąs, nes jie padarė daug blogo Lietuvai. Aš savo ruožtu atsakiau, kad iš trisdešimt atkurtos nepriklausomybės metų konservatoriai Lietuvos valdžioje tebuvo vos aštuonerius metus, o visi kiti net dvidešimt dvejus. Ir iš tikrųjų negi per aštuonerius metus gali Lietuvėlę taip nuvaryti, kad kiti per dvidešimt dvejus nespėtų sutvarkyti? Gerai žinome stebuklines pasakas apie V. Landsbergį, sugriovusį kolūkius, ir A. Kubilių, atėmusį iš pensininkų pinigus. Na, bet kas jomis tiki, to net ir grabas neištiesins.
Kodėl konservatoriai palyginti taip trumpai buvo valdžioje, yra daug priežasčių, bet viena labai svarbi: ilgą laiką buvo pačios konservatorių vadovybės Vilniuje ir daugumos konservatorių politikų elgesys. Tarp šios politinės jėgos atstovų visais laikais buvo daug itin protingų ir išmintingų žmonių. Daug buvo išskirtinių asmenybių. Kiekvienuose Seimo rinkimuose už konservatorius stabiliai balsuodavo nemažas būrys jų ištikimų gerbėjų, bet konservatoriams itin sunkiai sekdavosi į savo pusę palenkti abejojančius ir svyruojančius žmones. Labai gaila, bet ilgą laiką patiems konservatoriams koją kišdavo netinkamos, o kartais net apgailėtinos būdo savybės: arogancija, pasipūtėliškumas, perdėta ir liguista reakcija į kritiką, kitos nuomonės nepripažinimas ir teisuoliškumas, humoro stoka ir nemokėjimas pasijuokti patiems iš savęs. Ypač tuo pasižymėdavo vadinamosios „megztosios beretės“, bet ir jaunesni respublikinio lygio konservatorių politikai tuo irgi išsiskirdavo.
Prieš 2020 metų Seimo rinkimus ir rinkimų kampaniją vis bijojau, kad tik tos minėtos neigiamos savybės vėl nepakištų kojos konservatoriams ir dešinieji po dviejų kadencijų pertraukos pagaliau vėl paimtų valdžią į savo rankas. Iki galo sunku pasakyti, ar respublikinė konservatorių valdžia įsiklausė į viešųjų ryšių ekspertų patarimus, ar patys padarė išvadas, ar tiesiog užaugo nauja karta, kad stebėti dabartinius konservatorius ir liberalus Seime ir Vyriausybėje – vienas malonumas. Kiek daug tarp jų jaunų, protingų, kultūringų, malonių ir tiesiog mielų žmonių! Stebi juos dirbančius ir neapleidžia jausmas, lyg žiūrėtum į Švedijos ar Norvegijos parlamentų ar vyriausybių darbą.
Deja, jeigu stebint centrinę konservatorių valdžią ir jos darbą apima malonus jausmas, tai stebint Lazdijų rajono konservatorius ir jų vadovybę to pasakyti negalima net ir labai stengiantis. Atrodo, lyg stebėtum respublikinės konservatorių valdžios darbą prieš penkiolika ar dvidešimt metų, nes pagrindiniai Lazdijų konservatorių elgesio bruožai labai primena ankstesnius laikus. Lazdijų konservatoriai itin mėgsta pabrėžti, kad yra labai demokratiški, bet liguistai ir tiesiog perdėtai negali pakęsti kitos nuomonės nei jų, o jeigu, neduok Dieve, kas nors išdrįsta pakritikuoti jų sprendimus ar elgesį arba bent apie tai pasvarstyti, visa jų deklaruojama demokratija ir kalbos apie žodžio laisvę išgaruoja kaip kamparas. Lazdijų konservatoriams nereikėtų pamiršti, kad jų partija oficialiai vadinasi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Žvelgiant į tai, su kokia neapykanta ir pragaro pykčiu Lazdijų konservatoriai tvoskia savo politiniams oponentams, kitaip mąstantiems ar net drįstantiems ištarti žodelį prieš, bet kokios kalbos apie krikščionybę išgaruoja kaipmat. O kur jų krikščioniškas gerumas, atlaidumas, meilė artimui? Ar užtenka tik nueiti į bažnyčią ir joje pasėdėti ar pastovėti pirmoje ar pradinėse eilėse, kad visi gerai pastebėtų ir įsidėmėtų? Na, taip, visi mes, kas bebūtume ir kuriai partijai bepriklausytume, esame tik klystantys ir nuodėmingi žmonės ir būname visokie: geri ir blogi, linksmi ir liūdni, pikti ir švelnūs, ir tai yra natūralu, nes tai – žmogiška. Blogiausia ir baisiausia būti visada teisiems ir neklystantiems, nes tai su žmonėmis ir žmogiškumu neturi nieko bendro, ypač neturi nieko bendro su krikščioniškomis savybėmis. Deja, kai kurie Lazdijų konservatoriai ir jų vadovybės nariai dedasi šventesni už popiežių.
Lazdijų konservatoriams nereikia išradinėti jokio dviračio ar kurti strategijos, kaip patiems pasikeisti į gerąją pusę, t. y. patobulėti. Tereikia atidžiau pažvelgti į savo bendrapartiečius centrinėje valdžioje, kurie iš piktos, inertiškos ir neva neklystančios partijos virto jauna, simpatiška, išsilavinusia, vakarietiška partija, mokančia pripažinti savo klaidas, sugebančia ne tik išklausyti oponento nuomonę, bet ir mokančia argumentuotai ir kultūringai diskutuoti, o ne nervingai ginčytis ir siekiančiais bet kokia kaina įveikti oponentą.
Žinoma, Lazdijai – ne Vilnius, o savivaldybė – ne Seimas ar Vyriausybė. Natūralu, kad respublikinėse institucijose daugiau sutelkta intelektualių, protingų ir kultūringų asmenybių. Iš daugiau gyventojų didesnės ir pasirinkimo galimybės. Vargu ar Lazdijų konservatoriai po 2019 metais įvykusių savivaldos rinkimų padėję ranką ant širdies gali teigti, kad yra patenkinti rinkimų rezultatais. Taip, rezultatai gal ir neblogi, bet tik sudarius koalicijos sutartį pavyko patekti į valdžią. Partijos pirmininkas net nepateko į antrą mero rinkimų turą. Dveji metai su viršum prabėgs greitai ir vėl lauks rinkimai į savivaldybę ir merus. Ar Lazdijų konservatoriams šiuo metu puoselėjantiems minėtas neigiamas savybes pakaks jėgų pritraukti ne tik savo ištikimus rinkėjus, bet ir neapsisprendusius ir abejojančius? Viskas pačių Lazdijų konservatorių rankose. Kad įmanoma pasikeisti į teigiamą pusę, įrodė jų kolegos, kurie laimėję Seimo rinkimus paėmė valdžią į savo rankas.

Algimantas Mikelionis