A. Mikelionis: laisvas žodis ir valdžios kritika – nepriklausomos Lietuvos dovana

Jau prabėgo beveik 35 metai nuo to laiko, kai 1990 metų kovo 11 dieną Lietuva po pusės amžiaus raudonojo maro ir rusinimo paskelbė nepriklausomybę. Atrodo, tuomet visi labai džiaugėsi, kad vėl esame laisvi. Kai kam tai buvo viso gyvenimo didžiausios svajonės išsipildymas.

Mano šviesaus atminimo tėvas buvo partizanų ryšininkas, tad 17 metų amžiaus buvo įgrūstas į Lukiškių kalėjimą. Vėliau jo laukė baisi katorga stalininiame Mordovijos koncentracijos lageryje, kur tik per stebuklą išgyveno, ir ilgi tremties metai tolimame Sibire, Krasnojarsko krašte, prie Angaros upės. Į gimtinę grįžo net po 10 metų, kai nugaišo kraugerys Stalinas. Nors Smetonos laikais tėtis Leipalingio gimnazijoje mokėsi lotynų kalbos ir perskaitė visą mokyklos biblioteką, buvo labai gabus, neįstojo į Kauno politechnikos institutą. Stojamuosius išlaikė gerais pažymiais, bet mokytis jo nepriėmė, nes buvo politiškai nepatikimas. 

Prisimenu, kai tėtis vienas ar su savo broliais vis pasvajodavo apie laisvą Lietuvą, mačiau, kaip jis tyliai ir santūriai, bet labai karštai džiaugėsi 1990 metų kovo 11 dieną. Tėtis su pasididžiavimu mėgo sakyti: „Mano giminėje nėra nė vieno stribo.“ Turėdamas galvoje ne tik juos, bet ir komunistus, ir kitus sovietinės Lietuvos valdžios veikėjus.

Šviesaus atminimo mamos tėtis – Smetonos laikų pasienio policininkas – buvo nužudytas raudonųjų kraugerių Rusijos šiaurėje. Mamą daug kartų vertė stoti į komunistų partiją, bet ji principingai atsisakė dėl savo tėvo atminimo. 

Visą gyvenimą mano tėvai prieš nieką nesilankstė, niekam nepataikavo – ypač valdžiai ir jos atstovams. Tad ir aš gyvenime lenkiuosi ir klaupiuosi tik prieš tėvų ir Lietuvos partizanų atminimą. Atrodo, kad pragyvenę beveik 35 metus laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje turėtume būti visiškai laisvi žmonės. Deja, deja, nemaža dalis žmonių išliko sovietiniais. Žinoma, auga nauja karta ir manau, kad pataikavimas valdžiai ir jos liaupsinimas yra būdingas daugiausia žmonėms, kuriems dabar 60 ir daugiau metų. Dar šlykščiau šis reiškinys atrodo, kai valdžią giria ir gina, už ją gulasi kryžium... patys valdžios atstovai. Visiškai nenustebčiau sužinojęs, kad kai kurie Lietuvos ar Lazdijų rajono politikai ar net eiliniai žmonės ilgisi sovietinių laikų, kai komunistinės valdžios kritikus ir disidentus suiminėdavo, mušdavo, kankindavo, kišdavo į kalėjimus ar net ištremdavo į tolimus Rusijos koncentracijos lagerius. Net neabejoju, kad yra tokių, kurie norėtų, kad mūsų šalyje būtų tokia tvarka kaip batkos Baltarusijoje ar putkos Rusijoje. Tuomet viskas būtų aišku ir paprasta: surakinai valdžios kritikams rankas, davei į kailį ir įkišai į belangę neribotam laikui. Štai tuomet valstybėje ir rajone įsivyrautų tvarka: valdžios niekas nekritikuotų, nedrįstu net suabejoti jos galia.

Garbė tiems politikams, kurie supranta ir suvokia, kad valdžios kritika yra būtina. Juk dėkoti valdžiai ir ją liaupsinti už atliktus darbus – visiškai absurdiškas elgesys. Valdžia privalo gerai dirbti, nes gauna riebius atlyginimus, o darbams įgyvendinti – lėšas iš valstybės biudžeto. Kas kita, kai žmogus pats sukuria verslą, pats uždirba pinigus, moka mokesčius ir dar atlyginimus savo darbuotojams išmoka. Jeigu verslininkas iš savo kišenės ir dėl geros širdies, dosnumo kokį nors gerą darbą visuomenei atlieka, tokiam galima ne tik nuoširdžiai padėkoti, bet ir paploti. 

Algimantas Mikelionis, rašytojas , „Lazdijų žvaigždė“ (2024-12-20)