M. Tradišauskas: mergaičiukė pagavo valdžios

Atidžiai stebiu mūsų rajono valdžios veiksmus, sprendimus ir darbus. Ne tik kaip eilinis rajono žmogus, bet ir kaip politikas. Ir kuo toliau, tuo labiau stebiuosi, kaip nesiskaitoma su vietos žmonėmis, rinkėjais, patikėjusiais per rinkimus šia valdžia, už ją balsavusiems. Laikraščiuose, feisbuke valdžia, ypač merė Ausma Miškinienė, apie problemas kalbėti vengia, o jei ir prabyla, tai tik labai aptakiai, pabrėždama, kad valdžia stengiasi kaip galėdama. Ir kad viskas bus gerai. Ji tik džiaugiasi savo tariamai gerais darbais, šventėmis, kuriose, reikia to ar nereikia, pjaustomi tortai, pozuojama įspūdingoms nuotraukoms. 

Tačiau eiliniam rajono gyventojui realybė atrodo visai kitaip nei iš valdžios aukštumų. Paminėsiu tik keletą pastarojo meto įvykių, kurie man, ne tik kaip žmogui, bet ir kaip miškininkui pagal išsilavinimą, labiausiai krenta į akis. 

Spaudoje jau esu išsakęs savo nuomonę dėl iškirstų liepų Vytauto gatvėje, kur šiuo metu atliekamas kelio remontas. Domėjausi savivaldybėje, kodėl jos buvo iškirstos. Man buvo paaiškinta, kad visos jos sirgo, jau buvo numatytos išpjauti. Tačiau jokia informacija apie numatytus ir būtinus medžių pjovimus savivaldybės interneto svetainėje viešinta nebuvo. Manau, kad šiam atvejui ištirti ir nubausti kaltininkus imsimės rimtesnio tyrimo, tikiu, kad ir žurnalistai, kaip viešojo intereso gynėjai, į jį aktyviai įsitrauks. 

Nors gyvenu toli nuo Lazdijų, nuolat domiuosi ir pastaruoju metu rajono centrui ypač aktualia problema – prasta geriamojo centralizuotai tiekiamo vandens kokybe. Esu bendravęs šiuo klausimu ir su bendrovės darbuotojais, žinau, kad problemos visai ne vamzdyne, o filtruose, kuriuos reikia nuolat plauti, o jei dabar reikia – tai ir keisti. Miškinienės atsiprašinėjimai ir pasakojimai, kad valdžia stengiasi, kaip tik gali, problemos neišspręs. Čia ir dabar reikia spręsti, ieškoti kompetentingų specialistų, skirti pakankamai lėšų. Kad reikalas būtų išspręstas ne laikinai, o visiems laikams. 

Merė galvojo – atleis bendrovės direktorių Eimantą Zaburą ir kuriam laikui miesto gyventojai nurims, nes atrodys, kad imamasi reikiamų priemonių. O aš manau, kad direktoriaus atleidimas situaciją dar pablogino. Nes E. Zaburas gerai žinojo problemą, suprato, ką reikia daryti, valdžia privalėjo tik jam padėti. 

Dar labiau nustebau, kai iš spaudos sužinojau, kokius pinigus bendrovė moka savo valdybos nariams. Iš tų pačių lėšų, kurias surenka iš gyventojų už nekokybišką vandenį. Ar ne ciniška taip tyčiotis iš žmonių, mokėti net iš sunkiai gyvenančių žmonių surinktus pinigus valdybai – Tomui Savukui, valdybos pirmininkui, kuris jau ir savivaldybėje kaip administracijos patarėjas gauna nemažą atlyginimą. Buvo skelbta, kad jam už kiekvieną posėdį mokama daugiau kaip po 1 tūkst. eurų. Arba kitiems... Tai noriu paklausti: ar jiems ne sarmata iš tokios biednystos pinigus imti? Rajono žmonės, balsavę rinkimuose už Demokratų sąjungą, nežinojo, kad ši valdžia juos taip apiplėšinės. Šiuo metu, kai vandens kokybė tokia prasta, ne mokesčius iš gyventojų reikia už vandenį rinkti, o jiems, kaip nukentėjusiems, kompensacijas mokėti. 

Apie Kapčiamiesčio poligoną, dėl kurio tariamos naudos rajonui per spaudą ir televiziją taip džiūgauja merė, kaip miškininkas irgi turiu savo nuomonę. Puikiai pažįstu tuos miškus, žinau, kad ten – pelkingos vietos. Iškirtus tūkstantį hektarų miško, ten atsiras ir vandens, nendrės pradės augti, vieta taps visai netinkama poligonui. Antra vertus, poligonas daug darbo vietų nesukurs. Net vietos verslininkai, kurie turi viešojo maitinimo verslą, naudos gali nesitikėti, nes karius maitins didžiųjų šalies miestų įmonės, na, gal dar Cimakauskai, kaip tinkantys vietinei valdžiai, kokią išskirtinę galimybę gaus... 

Todėl šiandien, kai valdžia taip džiaugiasi nuolat didėjančiu savivaldybės biudžetu, kurį vėlgi sunešame mes, eiliniai rajono žmonės, negalima pamiršti, kad jis greitai gali pradėti mažėti, nes rajonas sparčiai nyksta, dirbančiųjų skaičius mažėja, todėl mažėja ir perkamoji gyventojų galia. Valdžia turi galvoti, kaip pagelbėti žmonėms kurti verslus, arba tiems patiems ūkininkams – kur pelningiau parduoti savo produkciją, o ne imtis tokių utopinių projektų kaip poligonas. Taip, šiemet už jį dar gausime pinigų. Kitais metais – taip pat. Bet kas žino, kiek jų bus ir ar iš viso bus po penkerių metų. 

Žinau, kad rajono gyventojai, kurie mane pažįsta, gali papriekaištauti, kad 2019 metais, kai Ausma Miškinienė ėjo į pirmuosius savivaldos rinkimus ir buvo dar Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė, ją ne kartą lydėjau, už ją agitavau. Nes tikrai tikėjau, kad nori padaryti savo kraštui gerų darbų. Tikėjomės, kad visi kartu tarsimės, kaip dirbti. Kad ji laikysis savo pažado nuolat dirbti seniūnijose, vietoje kalbėtis su gyventojais, analizuoti problemas ir jas spręsti. Deja. Pagavo mergaičiukė valdžios ir visi geri norai dingo. Atsirado tik arogancija, atsiribojimas nuo rajono žmonių. 

Žinau, kaip sunku rajono žmonėms pas ją į priėmimus patekti. Ir pats su tuo susidūriau, kai visai neseniai su atsakingais žirginio sporto atstovais lankiausi savivaldybėje dėl Lazdijų hipodromo įveiklinimo, jo išsaugojimo rajonui, o ne pardavimo, kaip dabar planuojama. Nors buvau iš anksto užsirašęs į priėmimą, atvykęs su svečiais į savivaldybę sužinojau, kad merės... nėra. O mus priims vicemeras Dalius Mockevičius. Pasakiau, kad ne, nenoriu su juo kalbėtis. Buvau derinęs priėmimą pas merę. Tai ji, jau gerokai į susitikimą pavėlavusi, vis tik parvyko... Žinau, kad eilinis rajono gyventojas, prieš eidamas pas valdžią, dešimt kartų tą ėjimą atideda, dvejoja. Jam sunku eiti ko nors prašyti. O atėjęs dažnai išeina nieko nepešęs, nes į jo reikalus niekas rimtai nežiūri. Tik pažada spręsti. 

Iš savivaldybės darbuotojų žinau, koks susiskaldęs ir įbaugintas yra kolektyvas. Gudrių ir protingų ten nereikia. Reikia tik lojalių. Tokie ir bus pasiųsti prieš rinkimus liaupsinti merės Ausmos Miškinienės, girti jos darbų, raginti už ją balsuoti. Tačiau manau, kad rajono žmonės jau yra prabudę iš to gražaus sapno, kurį kadaise merė žadėjo. Jei norime, kad rajone kas nors keistųsi, turime išsirinkti ūkišką žmogų, kuris tinkamai spręs mūsų problemas. Ir nebijos su žmonėmis tartis bei kalbėtis.   

Mindaugas Tradišauskas, Veisiejų seniūnijos Saltoniškės kaimo ūkininkas („Lazdijų žvaigždė“ (2026-05-22)