K. Sukackas: neprileisti prie mikrofono per šventes?

Yra žmonių, kuriems nepatinka politikos atspalviais atskiestos šventės, kai politikai lipa į sceną pasisakyti, pasipuikuoti, pasireklamuoti, parodyti save. Tai tarsi liga, nuo kurios pagyti negalime, tai per giliai įsišakniję mumyse.    

Panaši buvo Pirmosios vagos šventė Veisiejuose, kai lipo vienas po kito Seimo nariai ir varė savo kalbas į kairę ir dešinę. Lyg jiems neužtektų pabūti tarp žmonių, pasikalbėti, pabendrauti. Ar taip nebūtų jaukiau, šilčiau, prasmingiau, nes tos kalbos niekuo neįsimena, o vietoje jų būtų daugiau muzikos, žaidimų ar kitų pasirodymų. Užtenka gi tuos politikus tik paminėti, kam garbinti, jie gi ir taip išsigarbina, nes visur  jų pilna, iš visų televizijos laidų, laikraščių jų galvos kyšo.
Pritariu besidžiaugiantiems, kad šventė grįžo į Veisiejus – ten, kur ji ir gimė. Turime išnaudoti savo Dzūkijos Veneciją, nes arti Lazdijų hipodrome nelabai tinka.

Bet dar apie kalbas. Dauguma jų būna neįdomios, standartinės, su pasveikinimais, daug ką užknisančios, kažkur girdėtos, iš jų gal tik vieną kitą posakį įsimeni. Sako, šventės scenarijus nuo organizatorių priklauso, kurie padarys taip, kaip valdžia lieps.

Girdžiu organizatorių atsakymus į mano tokius postringavimus – kaipgi svečiams neleisti pasisakyti, jeigu jie nori pranešti, kad dovanų atvežė ar kokį prizą įsteigė. Girdi, būsime nesuprasti, sulauksime pretenzijų ne tik iš rajono valdžios, bet ir iš Seimo narių, kurie yra pilni ambicijų. Žodžiu, būtų nepagarba svečiams.

Kažin. Svečias juk turi turėti savo vietą ir nevadovauti šeimininkui. Aišku, lengva pasakyti, bet reikėtų kažkaip keisti tradicijas ir mažiau taukšti liežuviais prie mikrofonų. Prisimenu ne vieną Pasienio fiestą ir kaip ji pradėta organizuoti prie Galadusio ežero. Ten vienu metu buvo daugiau veiksmo negu kalbų, dėl to man, o ir kitiems ji labiau patiko. Gražu būdavo pasienyje rinktis, kai Lenkijos lietuviai atplaukdavo valtimis į šventę, su vandens motociklais, kateriais pasirodydavo pasieniečiai, prajodavo raiteliai. Tačiau kai šventė persikėlė į Lazdijų parko estradą, ne kartą galva sukosi nuo politikų kalbų, o dėl karšto oro ne vienas šventės dalyvis ir svaigdavo. Išsėdėti pusantros dvi valandos prie scenos, kai saulė tave kaitina ir klausyti kalbų – nemažas iššūkis ne tik pagyvenusiai senutei. Vienąkart suskaičiavau, kad pristatė savo delegacijas ir kalbėjo šventėje virš 30 oratorių. Ar įmanoma visų išklausyti, nors dzūkai ir yra kantrūs? Ačiū Dievui, kad dabar šiek tiek mados keičiasi ir vietoje kalbėjimo populiariau feisbuke reklamuotis, kad šventėje buvai. Taip ir geriau.

Tad galvoju, gal pats gyvenimas mus išmokys kitaip švęsti, mažiau kalbėti nuo scenos, daugiau bendrauti, ko ir susirenkama į tokius renginius. Norėtųsi, kad šventėse skambėtų kuo mažiau kalbų, o trykštų daugiau veiksmo: žaidimų, atrakcionų, muzikos, šokių. Vasara – atostogų, atsipalaidavimo ir poilsio laikas. Geras tas garsus posakis: noriu šventę švęst. Bet gaila, kad nuo politikos nepabėgsime. Nusimato daug politinių įvykių – tuoj prezidento rinkimai ir referendumas dėl dvigubos pilietybės, paskui Europos Parlamento, dar vėliau – Seimo rinkimai. Betgi nebūtina veržtis prie mikrofono.

Kęstas Sukackas