K. Sukackas: blaivėjam...

Nenoriu daryti reklamos, bet valstiečiai-žalieji padarė savo. Jeigu jau Benius Rūtelionis, šios sąjungos Lazdijų skyriaus pirmininkas, metė ir – nė lašo į burną to velnio skystimo net devynis mėnesius!.. Tokį atvirą jo prisipažinimą pagavo net televizija, o feisbukas visą savaitę tik ir komentavo. Sensacija, ot ką gali viešumas, brangieji. „Kakadu“ reporteriai prieš keletą dienų lakstė po Lazdijus, filmavo ir klausinėjo: ,,Kaip čia dabar, ar iš tiesų, ar tikrai, ar kartais jūs su juo nebuvote vienoje kompanijoje ir nekėlėte...“ Cit. Pamatysim tą reportažą ateityje, sužinosim ir išgirsim, kas ką pasakė, ar išpažinčių buvo daugiau, ar tik aptakiomis frazėmis apsiribota.     
O jeigu rimčiau, tai toks apsisprendimas iš tiesų turėtų būti Beniui nelengvas, žinant, kad jis yra atviro būdo ir mėgstantis bendrauti atvirai ir laisvai, nuolat besilankantis įvairiose šventėse bei esantis patyręs ir užkietėjęs medžiotojas. Staidarų gyventojas, rajono tarybos narys, dviejų Seimo narių padėjėjas – garsaus būdo ir spalvinga, sakyčiau, asmenybė. Pažįstantys jį žino, jog jis nevynioja žodžių į vatą ir labai dažnai kreipdamasis į žmogų jį pavadina naminiu paukščiu, kuris žmones kelia iš miegų savo garsiu kakariekū. Žinom, kas kas, o Benius jau kaip rėš, tai iš peties – pasakys spalvingai. Tai vieša paslaptis, tačiau toks paprastas iki panagių bendravimas užburia. Žurnalistai, dirbantys bent jau vietinėje spaudoje, nepyksta tokiais epitetais pavadinti, nes paprastas žmogus nuo žagrės, ką nori, ką galvoja, tą sako. Labai reikia tokių žmonių, oi, kaip reikia, kad cituoti būtų ką, kad smagiau būtų gyventi. Tai viena.
Antra, norisi prisiminti praeitį. Oi, įdomu būdavo, kai to skysčio vartodavo daug. Vienas itin garsus anekdotas sklandė apie prieš rinkimus vykstančias batalijas, kai buvo agituojama, už ką balsuoti. Vieną dieną trys vyrai nusprendė vienoje gyvenvietėje agituoti už jiems patinkantį kandidatą. Nutarė aplankyti 30 gyventojų. Pasiėmė, ko reikia, taip sakant, šlapesnio burnai bei armoniką ir sėdę į automobilį patraukė agituoti su dainomis. Pas vieną gyventoją pasikalbėjo prisėsdami prie stalo ir pagrodami bei padainuodami, paskui – pas kitą, dar kartą pakartodami tokią agitaciją ir gerklę praplaudami, kad neišdžiūtų, o pas trečią nusprendė, kad jau užteks, „prisiagitavo“, taip sakant, ir pavargo. Taigi, iš 30 sodybų sugebėjo tik tris aplankyti. Spartus tempas buvo, o darbas nelengvas.
Dabar taip nebus, dabar kiti – blaivybės laikai atėjo. Ir ne tik mūsų minimam asmeniui. Anąkart paskaičiavau, kad tokių blaiviai gyvenančių yra žymiai daugiau. Pradėjau skaičiuoti nuo Beniaus, tarybos nario, kuris prisipažino. Toliau – rajono meras – jau 9 metus nė lašo. Esu girdėjęs, kad Žirgininkų klubo prezidentas jau keletą metų velnio lašų nevartoja, yra tokių, kurie jau 3 ar ketverius metus – nė burnoje. Tik prašė neskelbti pavardžių, tai subtilu. Kiti gi sakė vartoja turėdami stabdžius, taip sakant, neperžengdami normos ribų. O kas neturi stabdžių, tiems gyvenimas pasako STOP arba patys supranta, kad užtenka. Man įdomu, kaip su tuo reikalu tvarkosi kiti Beniaus draugai, bendražygiai ir frakcijos nariai, dėl kurių buvo pasigirdę visokių kalbų. Dėl laiko stokos nespėjau jų apklausti. Gal kitąkart tokį skaičiavimą užbaigsim.
Šįkart pabaigoje – apie rekordus.Yra savivaldybėje dirbančiųjų, kurie nuo gimimo, 37 metus, negali pažiūrėti į tą pusę. Pavyzdžiui, rajono savivaldybės Informacinių technologijų skyriaus vedėjas Žydrūnas Rutkauskas. Veisiejų seniūnijoje gyvenantis žurnalistas Romas Sadauskas-Kvietkevičius nevartoja ,,šnapsiuko“ jau 22 metus. Nevartoja ir jiems to nereikia.
Ir teisingai – tai kiekvieno apsisprendimas.
Kęstas Sukackas, žurnalistas