J. Vaikšnoraitė: apie sunkų medikų darbą

Lazdijuose, penkių aukštų pastate, man įsiminė du pagrindiniai skyriai – vidaus ligų ir slaugos. Neseniai teko juose gydytis.

Plačiau susipažinau su slaugos skyriumi: su čia gulinčiais ligoniais, dviem gydytojais. Šiame skyriuje – vienuolika palatų, jose – nuo dviejų iki keturių ligonių (iš viso 36). Ir ideali švara. Gulėjau daugelyje ligoninių, bet tokios švaros nemačiau. Slaugės pasiskirsčiusios darbus. Kiekvieną dieną šlapiu skuduru šluosto ne tik grindis, daiktus, bet ir lovų turėklus, labai skubėdamos, kartais ligoniams sukeldamos skausmą. Joms nieko nereiškia senovės lotynų posakis „festina lente“ (skubėk lėtai), nes joms skirti dideli plotai, daug ligonių...

Slaugos skyriuje – daug procedūrų, maudymasis purvo vonioje, vandenyje. Dirba malonios slaugutės. Norintieji ką pasitikrinti nuvežami pas specialistus konsultacijoms.

Man, gulint vienoje iš palatų, kilo daug minčių apie medikų darbą, prisiminiau kitose ligoninėse praleistą laiką. Nereikėtų, ypač seniems žmonėms, teigti, kad jie serga, kad seni, visiems taip būna. Reikėtų sakyti, kad, gydytojams padedant, jie patys gali skausmą susimažinti.

Kai galvoju apie tai, prisimenu Birštono sanatorijos masažuotoją, pas kurią patekau po onkologinės operacijos. Man įėjus, pavadino mane vardu, po to pavarde. Pasodino ant kėdės kitaip – liepė, kol masažuos, rankomis laikytis už kėdės užpakalinės dalies. „O dabar padėkite, Joana, man, kad aš su jūsų pagalba galėčiau sumažinti jums skausmą. Patylėkite, jeigu skaudės – pakentėkite.“ Ir prasidėjo jos darbas. Girdėjosi tik masažo garsai. Buvo labai gera. Paskutinę masažo dieną parodė pratimus, kuriuos turėčiau daryti ryte ir vakare. Supratau: žmogus gyvena, kol jis juda.

Reikėtų ir slaugos skyriuje masažuotojo (galėtų tai būti mokama paslauga). Jei ligoniai gulėdami ar sėdėdami atliktų mankštą, sumažintų dažnai pasitaikančias pragulas.

Mediko profesija – pati sunkiausia, nes jis turi padėti sergančiajam. Girdėti ligonio dejones, matyti jo žaizdas – labai sunku. Tai pabrėžia ir rašytojas Dž. Baironas savo kūrinyje „Kainas“. Dievas už brolio Abelio nužudymą Kainui duoda pačią sunkiausią bausmę – būti nemirtingam ir matyti mirštančius pasaulius, girdėti žmonių dejones, jausti jų skausmą. Kainas prašo Dievą, kad atimtų jo gyvybę, bet Dievas to nepadaro. Kainas visą laiką matys kenčiančiuosius...

Medikų profesija primena Kaino išgyvenimus, bet ir skiriasi: mūsų gydytojai ir kiti medicinos darbuotojai gali padėti sergantiesiems. Tik reikia būti geru savo dalyko specialistu, mylėti žmones. Reikia sekti mokslo pasiekimus, nuolat tobulintis. Manau, kad šių savybių turi slaugos skyriuje dirbantys gydytojai Darius Zalagaitis, Ema Dudulė. Jie gydo labai sunkius ligonius. Dalis jų jau nesugeba protauti, reikalauja nepaprasto dėmesio. Gulint šiame skyriuje, man teko su minėtais gydytojais bendrauti. Jie žino ir supranta, kad reikia gydyti ne ligą, o žmogų, nes liga kiekviename iš mūsų kitokia, susijusi su visu organizmu. Mūsų pirštų antspaudai skirtingi, tai ką jau kalbėti apie visą kūną.

Norėčiau, kad slaugos skyriuje bent metus ateitų padirbėti tie, kurie ketina tapti medikais. Čia patirtų tikras būsimo mediko gyvenimo pamokas...

Joana Vaikšnoraitė, veisiejietė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-03-15)