J. V. Janulevičius: labai gaila, kad penkių „komunarų“ bendruomenę palaiko vicemeras

Tūkstantmečiais tyliai ir ramiai teka Nemunas per Lietuvą ir tik Krikštonių apylinkėse sustojo daugiau nei trisdešimtmečiui, o gal net ir atgal pasuko. Tiek laiko praėjo nuo nepriklausomybės atgavimo, o čia, Krikštonyse, buvusiame „Paryžiaus komunos“ kolūkyje, ir toliau bendruomenės gyvenimui vadovauja penki „komunarai“, vadovaujami buvusio partinio sekretoriaus, buvusių komunistų ir komjaunuolių. Prie šių penkių „komunarų“ šliejasi rajono mero pavaduotojas Audrius Klėjus.
Čia Krikštonyse gyvenama pagal tarybinių laikų priimtus standartus, kad viskas su jais turi būti suderinta: paminklo forma, ženklai ir užrašai, paminklo pastatymo vieta. Bet juk visi šie nurodymai yra sovietmečio reliktas. Niekas neturi teisės nurodinėti autoriui, kas turi būti paminkle pavaizduota ir užrašyta, tuo labiau iš akmens padarytame paminkle keisti užrašus. Tai gali tik užsakovas, šiuo atveju Krikštonių bendruomenė nėra užsakovas. Tokius reikalavimus gali reikšti visiškas neišprusėlis „sovietikum“.
Reikalauti užrašyti, kad šis paminklas skirtas Krikštonių partizanams, gali tik visiškai istorijos nežinantis neišmanėlis. Nebuvo jokių Krikštonių partizanų, buvo tik apygardos, rinktinės, tėvūnijos. Nežinantiems šio laikotarpio istorijos siūlyčiau paskaityti istoriko rašytojo Broniaus Kašelionio knygą-enciklopediją „Dainavos partizanai“.
Krikštonyse ir aplinkiniuose kaimuose veikė karininko Antano Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai.
Mes kartu su istoriku Broniumi Kašelioniu pastatėme per dešimt paminklų partizanams ir nė viename nėra autorių pavardžių ir inicialų, šis paminklas turėjo būti statomas Krikštonių bendruomenės šeimų parke. Ten esanti skulptūra šventam Kazimierui ir suoliukai turi savo autorius, todėl nieko neišsiskirdami iš kitų užrašome savo pavardes.
Vasarą šiame šeimų parke su Broniumi Kašelioniu pastatėme paminklą, skirtą Krikštonių istorijai nuo pirmojo rašytinio Krikštonių paminėjimo iki šių dienų, svarbesniems įvykiams – istorijai, kurios dauguma krikštoniškių nežino. Praėjus savaitei buvo šventinama bendruomenės vėliava ir herbas, tačiau bendruomenės pirmininkė Lena Švetkauskienė kunigą ir svečių eiseną vedė aplinkiniu keliu ir paminklas liko nepašventintas. Statant paminklą ta pati bendruomenės pirmininkė žadėjo sutvarkyti aplinką, pasodinti gėlių, tačiau ir po šiai dienai paminklas stovi plikas. Iš viso to supratome, kad toks paminklas šeimų parke nepageidaujamas. Kadangi aplinka nesutvarkyta iki dabar, todėl jis prašosi iškeliamas.
Kadangi pačiuose Krikštonyse nėra jokio paminklo partizanams ir tremtiniams, kurių nemažai buvo šiame krašte, padarėme kuklų, nieko neįžeidžiantį paminklą be pavardžių, tik bendru užrašu „Lietuvos partizanams ir tremtiniams“. Šio paminklo mums nebuvo leista statyti argumentuojant, kad čia šeimų parkas. Būtų labai gerai, kad šeimų parke partizanų ir tremtinių giminės turėtų vietą, kur padėtų gėlių ar uždegtų atminimo žvakutę, be to, tremtinių ir partizanų šeimos buvo gausios, todėl yra artimų giminių ir tolimesnių palikuonių. Telefoninio pokalbio metu bendruomenės pirmininkė L. Švetkauskienė pasakė, kad jei tai būtų paminklas tremtiniams, tai pagalvotų, o partizanams – ne.
Kaip giliai įsiskverbė tarybinis auklėjimas ir mokymas į šios bendruomenės pirmininkės ir Krikštonių kultūros namų darbuotojos sąmonę. Savivaldybės administracija, Švietimo, kultūros ir sporto skyrius turi spręsti, ar tokių pažiūrų darbuotoja gali eiti tokias pareigas ir tarybine dvasia auklėti jaunimą.
Paskutinis argumentas, kodėl negalima statyti paminklo šeimų parke, – kad pusę metro betonuotas į žemę paminklas, su pamatu sveriantis apie toną, gali užgriūti ant bėgiojančių vaikų. Kvailesnio argumento nesugalvosi.
Neleidus paminklo statyti šeimų parke, visi, jau dabar šeši, „komunarai“ puolė ieškoti, kur tą paminklą statyti, kad jis būtų sunkiai pasiekiamas bendruomenės nariams ir svečiams, ypač vyresnio amžiaus. Buvo pasiūlyta statyti ant kalnelio tarp bažnyčios ir kunigo Reitelaičio namo. Ši vieta, paminklo autorių nuomone, netinka, nes čia yra kultūros paveldo paminklai: kunigo Reitelaičio statyta bažnyčia, jo kapas, namas-muziejus ir didieji laiptai į bažnyčią. Tai yra Kultūros paveldo departamento objektai, yra raudonos linijos, kur galimas tik minimalus žmogaus įsikišimas, o laiptų su turėklais, keltuvo, ką žadėjo bendruomenės nariai, čia neleis statyti, o be to, kas aptarnaus keltuvą.
Tegul Krikštonių bendruomenė, daug nekalbėjusi, artimiausiu metu padaro paminklą partizanams ir tremtiniams su jiems norimais užrašais ir tegul stato ant šio kalnelio, mes ten paminklo nestatysime.
Visus susisiekimo reikalavimus – nereikės nei laiptų su turėklais, nei keltuvo – atitinka vieta šalimais kardinolo Sigito Tamkevičiaus kryžiaus – nėra jokio kalnelio, lygi vieta netoli kelio, netoli autobusų stotelės. Be to, kardinolas yra tremtinys, jis palaiko šią iniciatyvą. Abu paminklai jokios naujos vietos neužims, jie bus labai gražaus ir aukšto kryžiaus apsaugos zonoje ir negadins nuotaikų šeimos parko šeimininkams.
Labai gaila, kad penkių „komunarų“ bendruomenę palaiko mero pavaduotojas Audrius Klėjus, kuris prieš kelerius metus mums prašant pagalbos parvežti paminklui tinkamą akmenį su gera plokštuma pasakė, kad nėra ko vežti akmenų iš toli, Akmenių kaime pilna akmenų. Tegul iš Akmenių kaimo akmenų mero pavaduotojas Audrius Klėjus ir padaro paminklą Lietuvos partizanams ir tremtiniams, ką nori, pavaizduoja paminkle ir užrašo, pastato Krikštonyse prie bažnyčios ant kalnelio, kur siūlo mums statyti paminklą.

Juozas Vytautas Janulevičius, paminklo, planuoto statyti šeimų parke Krikštonyse Lietuvos partizanams ir tremtiniams, autorius

L. Švetkauskienės komentaras: Neįsivaizduoju, kiek žmogus gali turėti piktumo. Nesutinku su tuo, kad aš sakiau, jog tremtiniams paminklą gali statyti, o partizanams ne. Taip tikrai nebuvo sakyta. Buvo pasakyta, kad šeimų parke sodiname medelius ir statome suoliukus, šeimų parkas yra pramogų parkas. Jis bus mūsų vaikams ir anūkams. Ir čia ne mano vienos nuomonė, kaip jie šaukia, o mūsų visos bendruomenės. Ir nesuprantu, kuo užkliuvo mano darbas. Aš manau, kad visi puikiai supranta, kas čia vyksta.