G. Gražulevičius: „Auksinė krivūlė“ – ne mirtingųjų akims. Patys apsidovanojam, patys sau ir pasiplojam

Prieš savaitę merė Ausma Miškinienė visais įmanomais kanalais garsiai pasidžiaugė, kad savivaldybių apdovanojimuose gavo „Auksinę krivūlę“ už, kaip skelbiama, nuoseklų bendradarbiavimą telkiant bendruomenę ir stiprinant jos pilietinę galią. Krivūlė nuo Krašto apsaugos ministerijos, todėl visai nereikėjo mums minėti nei bendruomenės telkimo, nei pilietinės galios. Tiesiog žmonėms reikėjo pasakyti – už Kapčiamiesčio poligoną. 
Taigi, nutariau ir aš, paprastas savivaldybės gyventojas, pamatyti tą apdovanojimą. Juo labiau kad merė sakė, kad tai visų žmonių, taip pat ir jos kritikų, nuopelnas. Tai išeina, kad ir Danauskienės, net ir mano. 

Užėjau pirmadienį į savivaldybę, kreipiausi į vieno langelio darbuotoją, tačiau ji man atsakė, kad tokios galimybės šiandien nėra. Būčiau pats į antrą aukštą, kur ji saugoma, užlipęs, tačiau durys, kaip žinia, mirtingiesiems kodinėmis spynomis uždarytos. Tarybiniais laikais iš Maskvos Lietuvos delegacija parvežė saulę, mūsiškiai – iš Vilniaus „Auksinę krivūlę“. Bet paprastam gyventojui nevalia į ją žiūrėti. Kreipiausi į tarybos narę, Etikos komisijos pirmininkę Odetą Lenkauskienę. Tai ji man pasiūlė pasigydyti. Kita tarybos narė Vilma Danauskienė žadėjo, kai tik bus Lazdijuose, man atidaryti duris į antrą aukštą. Tačiau kai kitą dieną su viltimi vėl nuėjau į savivaldybę, krivūlė specialiai man, kaip suprantu, buvo atnešta iš antrojo savivaldybės rūmų aukšto pro paslaptingas duris pasigrožėti. Ir vėl nunešta atgal. 

Noriu viešai paklausti savivaldybės vadovų: ar tinka krivūlę laikyti ten, kur jos niekas nemato? Jei tai visų nuopelnas, tai visi ir pasigrožėti gali. Tegul nors mėnesį ten, savivaldybės vienam langelyje, ji pastovi. Ar gražūs žodžiai tik dėl įvaizdžio? Nes dabar išeina, kad patys apsidovanojam, patys sau pasiplojam. Ir patys savo apdovanojimais uždaruose kabinetuose džiaugiamės.

Gintaras Gražulevičius, Lazdijų miesto gyventojas, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-10-23)