E. Straigytė: yra vergų, kuriems vergovė mielesnė. Arba kol dar neatsidūrėme bukoje visuomenėje

Geros mamos per vaikų gimtadienius dovanoja savo atžaloms įspūdžius ir knygas, o prieš miegą skaito pasakas. Geros mamos verčiasi per galvą, kad išpildytų vaiko svajonę ir per Kalėdas įteikia kuo naujesnio modelio mobilųjį telefoną (čia jau nuo kišenės priklauso). Geros mamos neretai patiki mažyliui savo brangų telefoną, kad tik vaikelis nekeltų bangų, nebūtų per daug irzlus (tiesiog vaikiškas). Geros mamos pirmiausia suplanuoja savo karjerą, tada įsimyli tinkamą vyrą, įsikuria geruose namuose ir būtinai įsigyja veislinį gyvūną, o gal net du. Tada gražiai svajoja apie gerus vaikus, kuriuos tikrai augins, kai nuvyks į dar vieną puikią kelionę...

Gerų mamų geri vaikai tikrai verti gero gyvenimo.

Geri tėčiai savo rankomis stato namą ar bent daržinę, remontuoja automobilį ar dviratį. Ir skiria tokių pat svarbių užduočių sūnums. Geri tėčiai uždirba pinigus, moka paskolas, kartais susigundo kriptovaliuta ar nešvankiais vaizdeliais tiktoke. Tada palaimingai šypsosi. Sūnūs nori atrodyti tokie pat sėkmingi ir džiugūs, todėl draugams vis dažniau rodo ką tik atrastus kietus vaizdo įrašus. Visi garsiai pasijuokia (nebūtinai per pertraukas, juk galima ir pamokų metu). Kartais geri tėvai susimauna. Tada netikėtai iškviesti atlekia į vaiko mokyklą ir labai pasibaisėję stebisi, ar gali taip būti, kad jų atžala kalba keiksmažodžiais arba mėto erotines replikas: „Juk mes taip nesielgiam! Ir išvis kodėl kaltas mano vaikas? Jis taip tikrai nepadarytų.“ Išeidami po pokalbio su klasės vadovu dar paburba tarpusavyje: „Matyt, mokykloje nieko nemoko“, „O gal per daug leidžiama, gal klasėje pilna prasčiokų“...

Geri tėvai verti gerų vaikų.

Mano studentė, kuri dabar rašo baigiamąjį bakalauro darbą, atliko tyrimą. Jo rezultatai nė kiek nenustebino. Atvirkščiai − dar kartą įtikino, kad gyvenimas skaitmeninėje erdvėje virte verda, o jo gyventojai kasdien susiduria su tikrais iššūkiais. Susikūrusi fiktyvią „paauglišką“ paskyrą ji savaitę stebėjo, koks turinys atkeliauja, jau sugeneruotas išmaniojo programėlės robotuko, kuris, kaip žinia, neturi nei karštai plakančios širdies, nei jausmų. Taigi gavo vaizdelių su lengvu pramoginiu turiniu (šiaip jį reikėtų vertinti kaip niekalą), pasitaikė vienas kitas edukuojantis ar motyvacinis įrašas, tačiau didžioji dauguma gauto srauto buvo labai neigiamo pobūdžio. Kai kurie iš trumpų vaizdo siužetų buvo kupini tamsos, tuštumos, liūdesio, taigi blogos emocinės savijautos, kiti atvirai kurstė neapykantą, destruktyvų elgesį, spaudė laikytis grožio standartų, rinktis vienatvę ar pulti į kraštutinumus atkreipiant dėmesį į save.

Aš pažįstu paauglę, kuri žaloja save. Ir pažinojau puikų jaunuolį, kuris pasirinko amžiną tamsą... Aš dažnai pasikalbu apie vaikų elgsenos pokyčius su pradinių klasių mokytoja daug metų dirbančia savo seserimi. Tai, ką ji pasakoja, netelpa galvoje. Tačiau toks kai kurių pradinukų (dar visai vaikigalių) elgesys atkartoja tuos vaizdelius, kurie patenka į tyrėjų akiratį ir iš kurių taip palaimingai šypsosi gerieji tėčiai, įsistebeiliję į telefono ekraną.

Aišku, galima sakyti, kad tai, apie ką rašau, gal vyksta dideliame mieste ir didelėse mokyklose. Tikrai ne. Skaitmeninė erdvė neturi ribų. Ribas gali nustatyti tik suaugusieji, galvojantys apie jaunų žmonių vertybes, savivoką, netgi protą ir gebėjimus. Tačiau neseniai atliktas kitas tyrimas, kai buvo teiraujamasi visuomenės nuomonės, ar reikėtų mokyklose visai uždrausti mobiliuosius telefonus, dar rodo tik pamažėle užsidegantį geltoną signalą. Esame laukimo būsenoje: mat nors didžioji suaugusių respondentų dalis pasisakė už tai, kad mobilieji telefonai mokyklose būtų visai uždrausti, kitokios nuomonės buvo patys mokiniai − tik 3 iš 10  palaiko tokią idėją. O ir kaip neprieštaraus, kai kone visi namų užduotis ruošia su „ChatGPT“, o ir pamokose pasitelkia šį visažinį patarėją, kad atliktų klasėje skirtas užduotis. Taigi pažymiai yra tarsi dirbtiniai, nes neatspindi tikrųjų gebėjimų, o pastarieji nuolat silpsta, nes neuronai ilsisi, smegenys tarsi persiformatuoja, nes joms nereikia svarstyti, lyginti, vertinti, analizuoti, taigi sukti galvos, nes pakanka tik pateikti užklausą, t. y. skirti užduotį tam, kuris visada yra po ranka, tūno mažajame telefono ekranėlyje.

Bet grįžkime į suaugusiųjų pasaulį. O jame – irgi stulbinantys pokyčiai: tėvai mobiliaisiais įrenginiais naudojasi kone nuolat, mat ir dalį darbo funkcijų jau perkelia į šį prietaisą. O naujausias „Telia“ užsakymu atliktas tyrimas atskleidžia, kad problema yra kur kas platesnė. Vaikai ne tik mato, bet ir aiškiai suvokia tėvų elgesio dvilypumą – net 53 proc. apklaustų vaikų mano, kad jų tėvai telefone praleidžia daugiau laiko nei jie patys.

Man patinka vienos jaunos rašytojos Monikos Baltrušaitytės, auginančios dvynukus Algį ir Juozą, sumanymas. Ji protokoluoja pokalbius su palikuonimis ir publikuoja juos savo socialiniame puslapyje. Pacituosiu, nes jų pokalbis su mama rašytoja išties žavus, o mažieji šnekučiai − išmintingesni už kai kuriuos suaugusiuosius.

„Pasikalbam apie tavo knygą, – sako Algis. – Pasikalbam. – Reikia tikėtis, kad nepatiks tik penkiems žmonėms, o dešimt sakys, kad patinka. – Aha. – Kaip sekėsi pristatyme? – Gerai, susirinko daug močiučių. – Ko jos norėjo? – Klausinėjo apie vaikus, pripratusius prie telefonų. – Ką reiškia „pripratusius“? – Kai negali nuo telefono atsiplėšti. Viena močiutė klausė, kodėl taip yra. – Ką jai atsakei? – Sakiau, kad nežinau. Gal jiems taip patinka? – O aš žinau. Jie yra akli. Vaikšto ir trankosi į sienas. – Ir kvaili. Kaip bananai, – priduria Juozas. – Jų galvoje gyvena bakterija. Jie pasens ir sakys: „Oi, visą gyvenimą buvau telefone. Dabar jau numirsiu. Ate!“ – Jie yra telefono vergai, – reziumuoja Algis.“

Išties telefono vergai vaikšto tarp mūsų. Keičiasi patys ir keičia visuomenę. O ši vergovė kitokia, nes pavergtieji surakinti nematomais pančiais. Dar blogiau − jie kratosi bet kokio išlaisvinimo.

Bet didelę galią turi tikrai geros mamos ir tikrai geri tėčiai. Jie nenori bukėjančio, neraštingo vaiko ir nenori atsibusti bukų žmonių visuomenėje. O kai tokios mamos ir tėčiai tampa mokyklų direktoriais, tiesiog žengia drąsų žingsnį ir uždraudžia tai, kas veda į bukumą.

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-05-02)