E. Straigytė: viena jungtis stipresnė už punktyrus

Lengva sužinoti, kiek arklio jėgų turi kokio nors automobilio variklis. Ir visai neaišku, kaip pamatuoti kitokią galią, kuri kyla iš šeimos. Ir saulės. Bet tą įspūdingą jėgą tiesiog jauti kiekviena savo kūno ląstele.

Laikas su artimaisiais pakrauna ilgam, pripildo širdį džiaugsmo, o akis − saulės spinduliukų. Tada net oras nėra svarbus, nes mėgaujiesi vidine šiluma, kurią gauni ir gali kitam dovanoti. Neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip, juk ir saulėtos atostogos be artimųjų ar širdžiai mielų žmonių ne tokios šiltos.

Tačiau vaikai užauga ir prapuola savo gyvenimuose. Net brandaus amžiaus sutuoktiniai kartais išsiskiria. Arba lieka našliai. Draugai apsikrauna savais reikalais, džiaugsmais, naujais gyvenimo siekiais ir naujais bičiuliais, o darbas ir karjera, kuriai skirta tiek laiko, pastangų, vienądien baigiasi. Įžengi į garbingą senjoro amžių. Esi tarsi senas medis, kuris jau ima kerpėti ir traškėti nuo stipresnio vėjo. Pamažu atsiduri tarp žmonių, kurie įvardijami kaip senstanti ir vis gausėjanti mūsų visuomenės dalis. Ir tai ne kokia nors sengirė, kurią žūtbūt siekia išsaugoti gamtos mylėtojai. Greičiau jau našta „Sodrai“, o dar didesnė ji artimiesiems, jeigu tokių belikę. 

Mano bičiulė dailininkė, kuriai dar tolokai iki aštuoniasdešimties, neseniai paskambinusi iš sanatorijos man skundėsi, kokia ji vieniša, apleista, praradusi gyvenimo džiaugsmą, nors turi daug pasiekusią, tvirtai ant kojų stovinčią dukrą, gerą žentą, paaugusių anūkų... Deja, jos vieninteliai artimiausi žmonės gyvena Airijoje, atostogauja Amerikoje, o į Vilnių užsuka tik retsykiais ir trumpam. Ji pati nevairuoja automobilio, dažnai pasiligoja. Klausė manęs, ar negalėtume kurią dieną nuvažiuoti į aplinkinius senelių namus, kad ji galėtų pasidairyti, apsispręsti, kur galiausiai apsistos, kai jau nebegalės savimi pasirūpinti. 

O tų pensionų ar slaugos namų labai trūksta, ypač Vilniuje. Tarkim, sostinėje esančioje Vilkpėdės slaugos ligoninėje visos lovos, kurių apie 230, šiuo metu užimtos. Vieni, kam reikia palaikomojo gydymo ar slaugos, šią įstaigą vadina prasta, o kiti trokšta bent čia patekti. Dar labiau trūksta slaugytojų, be kurių tokios senjorams skirtos apgyvendinimo ir slaugos vietos tiesiog nefunkcionuotų. Dvi valstybės institucijos (Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Sveikatos apsaugos ministerija) šį rudenį žada pristatyti naują strategiją, kaip Lietuvoje bus rūpinamasi senjorais, kuriems reikės globos ar slaugos. Taigi seniems žmonėms ir jų artimiesiems jau nereikės minti skirtingų valdiškų įstaigų slenksčio, ieškant pagalbos po insulto ar paskutinės pastogės. Ir laukti ilgai nereikės. Viskas veiks vieno langelio principu. Tiesa, iš kur ir kaip reformos rengėjams pavyks sugraibyti kone 2 tūkst. slaugytojų, kurių šiuo metu trūksta Lietuvoje, neaišku. Tad ir būsimas permainas kol kas įsivaizduoju kaip ryškiai sužymėtus dėmesio, rūpesčio ir politinių pažadų punktyrus.

Dažnai lankausi už Vilniaus gyvenančių draugų namuose. Abu jie jau pensinio amžiaus, bet mano draugė dar prižiūri savo senučiukę mamą. Šiemet senajai Magdalenai sukako devyniasdešimt ir ji dar vis šviesaus proto, bet judėti gali tik su vaikštyne. O palikti jos negalima net trumpam, nes gali nugriūti, susižeisti. „Neįsivaizduoji, kaip aš pavargstu“, − sako man draugė. Prieš pusmetį buvo sutarusi, kad laikinai apgyvendins mamą geruose senelių namuose, pati atsikvėps ir tada vėl parsiveš ją pas save. Išvakarėse kaip tik svečiavausi pas juos, kitądien abu sutuoktiniai ruošėsi tai laikino apgyvendinimo „operacijai“. Kalbėjome apie senatvę, rūpestį, valstybės pagalbą, po to fotografavau, šnekinau ir senolę. To žvilgsnio, kuriuo ji žvelgė į savo dukrą, po to į mane, neįmanoma nusakyti. Nežinau, kokiems senoliams ji tą akimirką priklausė – įskaudintiems ir sustingusiems vietoje ar pasidavusiems ir trokštantiems su visam išeiti... Bet visi, tai patyrę ar patirsiantys, ko gero, jaučiasi taip pat − tarsi žiūrėtų į savo gyvenimo bedugnę.

Netrukus sužinojau, kad senolė vėl pas dukrą, nes mano draugė tiesiog negalėjo apsiprasti su savo poelgiu, o gailestis ir nerimas neleido užmigti. Tad savo metų naštą ištvermingai nešanti Magdalena popietėmis tebesėdi svetainėje ant sofutės ir čiulba ulba kaip mažas paukštelis tai su proanūkiais, tai su savim ar televizoriumi. Linksma ir laiminga.

Įsikibus lengviau. Bet ne visada. Jeigu tai ėjimas greta mylimo ar brangaus žmogaus, tas įsikibimas saugo, įkvepia, apdovanoja laime. Tampa savotiška jungtimi, kurios neįveikia niekas. Ji sutvirtinta giminišku krauju ir tikra empatija, nesavanaudišku atsidavimu.

Būna ir kitoks įsikibimas − apsimestinis, dėl žmonių, savo savanaudiškumo, gal net įpročio ir šiaip dėl šventos ramybės. Ir tada, kažkurią akimirką, pajuntama, net ne visada suvokiant, kad eiti pirmyn tapo sunkiau. Nes kažin kas laiko, o gal svarina pečius, rankas, sunkina ne tik žingsnį, bet ir dienas, valandas... Horizontas pasislenka, kasdienybė apniunka, o laimingi, laisvi (nes tokios pareigos ir naštos neturi) aplinkiniai ima erzinti. Taip nutinka, kai šeimoje yra labai sunkus ir dar irzlaus ar pikto būdo ligonis ar į kokią nors priklausomybę įnikęs artimasis.

Pažįstu vienos įstaigos vadovę, kuri visus reikalus tvarko dalykiškai. Taigi ir savo pasenusią mamą ji pirmiausia įtaisė į senelių namus, o tada kandidatavo į svarbias pareigas. Karjera jai buvo svarbesnė. O mano bendrakursė, su kuria kalbėjau prieš keletą dienų, paatviravo, kad savo svarbias pareigas didelėje organizacijoje pati paliko, nes negalėjo darbo suderinti su mamos slauga. Pasirinko mamą, o ne darbdavio ir kolegų niurzgėjimą ir priekaištus. „Kai mama ėjo į tualetą su vaikštyne ir pargriuvo, juk negaliu laukti darbo pabaigos, turiu lėkti tuoj pat namo... Keletas tokių išlėkimų ir jau kiek nepatenkintų aplink“, − bendradarbių nejautrumu stebėjosi buvusi vieno skyriaus vadovė. Bet nesigaili paklausiusi savo širdies: mama jau iškeliavo, bet mano bičiulė jaučiasi stipri ir gali ramiai gedėti.

Svarsčiu ar stabdžiu gali tapti ir žmogus. Vienas kitam. Galioja tai meilei, draugystei ar net partnerystei darbe. Ir ne visada, ir ne kiekvienam tą sunkų svorį pasiseka numesti ar bent kuriam laikui palikti. Man tokia našta retai atrodo gera, teigiama, su pliuso ženklu. Kartais regiu, kaip pats nešėjas, rodos, tik gera darantis ir kantriai einantis su sunkia našta, keičiasi, kol ištįsta... Ir pats pavirsta minusu.

Ir visgi. Tikra, iš širdies gerumo ir meilės atsiradusi jungtis visada stipresnė už punktyrus − nebuvimo, negalėjimo, nelankymo. Kaip ir rūpestis, kai jis tikras, ne dėl politinių dividendų ir ne dėl žmonių akių.

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-09-04)