E. Straigytė: tebūnie šviesa − ir samdiniams, ir pašauktiesiems

Daug ką veikiant, dažnai su žmonėmis bendraujant, o ir nepametant žurnalistei būdingo profesinio smalsumo bei pastabumo, tenka atsidurti įvairiose situacijose bei patirti netikėtų emocijų. Jų prisikaupė tiek, kad papildžius literatūrine išmone jau ir knygas galima būtų rašyti. Bet kol kas tam, matyt, nepribrendau.

Tad šįkart labai rimtai noriu pasvarstyti apie samdinius. Kariškis čia įžvelgs sau artimą temą, koks nors dar anų laikų žmogus prisimins, kaip jis pats ar jo tėvai samdiniais tarnavo „prie pono“. Aš pažvelgsiu metaforiškai ir samdiniu pavadinsiu vieną pilietį, kuris teikia kokią nors paslaugą kitam arba dirba darbą pagal susitarimą − sutartą laiką už sutartą atlygį. Beje, ir pati taip dirbu, nes savo verslo neturiu.

Situacija labai paprasta: ankstyvą pavasarį prireikus susirasti žmogų, kuris gali išpjauti prie namo sužėlusius krūmynus, atsiverčiu laikraštį, skambinu pagal skelbimą ir labai aiškiai išdėstau savo problemą. Rimti meistrai tą pačią dieną atrieda į Veisiejus, vienas iš jų rimtu veidu apžiūri kone visus liaunus medelius ir krūmus, paaiškina man, kaip juos reikėtų išpjauti, kad sklypas būtų švarus, kiek laiko tai užims ir kokių įrankių reikės, ir leidžia suprasti, kad imsis darbo. Nudžiugusi klausiu, kiek man tai kainuos. Meistras (tikrai neabejoju, kad jis savo darbą išmano) pasikrapšto paausį ir rimtu balsu skelia, kad kainuos tris šimtus (!). Aš net atsigręžiu nuo sulaukėjusios slyvos į kiemą − gal mano mažas automobiliukas netyčia virto visureigiu, o trobelė – prabangia vila, kad žmogus taip drąsiai su ta kaina užsimojo? Nė velnio. Manasis „Hyundai“ netgi dar labiau sumažėjo greta meistrų didesnio ir brangesnio automobilio. Taigi dėkoju brangiam atvykėliui už skirtą laiką, patarimus ir sakau, kad tikrai nesiruošiu tiek mokėti, nes tai net nelogiška. „Bet mes išvis tokiais darbais  neužsiimam, mes aukštalipiai, pjaunam didelius medžius, ir pavojingose vietose“, – išgirstu pribloškiantį argumentą. 

Tiesa, jis manęs neįtikino, derybos irgi nepadėjo, nors kaina jau buvo sumažinta visu šimtu („nes kitaip mums neapsimoka, už dieną turim gaut po 100 eurų“). Dabar jau aš „sumažėjau“: tas aukštalipys man pasirodė labai jau didelis ir prabangus profesine prasme, nors taip greitai ir nesumojau, o kiek aš pati per dieną sugebu uždirbti su savo aukštuoju išsilavinimu, dideliu stažu ir nekvaila galva. Atsisveikinom gražiai, bet svečius išlydėjusi nusistebėjau pati sau: ohoho, kokie apsukrūs aukštalipiai nuo Krosnos! Tokio nepasisamdysi, o ir pasisamdžiusi dar gali permokėti dėl tokios meistro gražbylystės, kai pradės po to viską skaičiuoti – benziną pjūklui ar kilometrus iki objekto...

Visą tą atžalyną prie namo išpjovė netoliese gyvenantis veisiejietis. Žadėjau sumokėti visą šimtą, kad tik išpjovęs nepamirštų ir į krūvą sukrauti, bet mano pasisamdytas meistrelis per girtą galvą darbavosi pripuolamai, po to ilgai ruošėsi darbą baigti, tai teko ir man pačiai paplušėti. Iš suderėtos šimtinės septyniasdešimt eurų savo samdiniui atseikėjau, kitus jau sau pasilikau. O aną savaitę paprašiau jo brolio, kad nupjautų su trimeriu lopinėlį žolės prie tvartelio, dar takelį link ežero (aišku, už atlygį). Klausiu, kiek prašys už darbą – ogi 25 eurų. Štai tau, boba, ir devintinės, juokiuosi pati sau, o jam jau tik ranka numojau, „neturiu, žmogau, tokių pinigų, o ir pagalvot patariu prieš sakant tokią neįtikėtiną kainą“. Visgi galiausiai susiderėjom, nenuskriaudžiau jo ir mažiau sumokėjusi.

Kodėl pasakoju tokias kasdienes istorijas? Manau, jos svarbios, nes rodo mūsų visuomenės piktžaizdes. Dažnas mažuose miesteliuose darbo neturintis, iš pašalpų ar atsitiktinių uždarbių gyvenantis pilietis yra tiesiog dykaduonis ar sumanus akiplėša, kuris prasisuka kaskart, kai į savo sodybas suguža miesto žmonės. Talkininkų čia dažnai reikia. Kiti savininkai per daug ir nesidera, o kartais ir pamaloninti nori dienos samdinį, jo sunkų triūsą įvertinę, tai sumoka daugiau. Bet ar dėl to reikia iš piršto laužti savo įkainius? Juk su tokiu brangininku jokių reikalų  nesinori turėti. O norėtųsi, kad tas veltėdžių apsukrumas virstų sumanumu: juk galima susitarti su keletu savininkų ir jų kiemus prižiūrint, vien žolytę pjaunant ar kitus darbus atliekant susirinktų darbštus žmogus kas mėnesį visai neblogą atlygį.  Yra tokių paslaugų paklausa, turėtų atsirasti ir pasiūla. 

Bet čia tik viršūnėlės, kai kalbame apie visuomenėje atsirandančias ydas. Šaknelės slepia dar daugiau blogos elgsenos pavyzdžių, kurie jau tampa standartu. Tiesa, Lazdijuose ar aplink to nėra, nes darbo vietų čia nedaug, todėl jos branginamos. O štai sostinėje jau visai kitokie reikalai. Čia tuoj su žiburiu reikės ieškoti tokių darbuotojų, kurie dirbtų iš pašaukimo ir išliktų lojalūs savo darbovietei. Tarkim, švietimo srityje jau įsitvirtino pasipinigavimo „verslas“. Švietimo įstaigos nuolat ieško darbuotojų, o šie ateina, padirba metus, kitus ir jau eina kitur. Mat ten, pasirodo, daugiau moka, o kitoje įstaigoje dar ir priedas kas mėnesį atseikėjamas iš savivaldybės kišenės, nes mokytoją reikia „pririšti“, juk jų taip trūksta. Tenka nemažai bendrauti su pedagoginį darbą įvairiose mokyklose dirbančiaisiais − ne tik mokytojais, bet ir juos samdančiais direktoriais ar kitais administracijos darbuotojais. 

Štai viena mokytoja metė darbą Vilniaus rajono mokykloje tuoj pat, kai sužinojo, kad sostinėje gaus priedą prie atlyginimo, nes miesto mokykloje dirbs pirmus metus. Dar viena perbėgo į kitą mokyklą dėl emocinio nuovargio, nes klasėse buvo nemažai mokinių su specialiaisiais poreikiais ir ji negalėjo dirbti tokiomis sąlygomis. Teko kalbėti su vienos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja (beje, ji turi du aukštojo mokslo diplomus), kuri pamokas tiesiog atkalba nesukdama sau galvos dėl rezultatų ar mokyklos reitingų, nes popiet ji pati dar dirba privačioje mokykloje. Aišku, jai nerūpi ir kokia nors popamokinė veikla ar mokinių saviraiška. Atėjo į darbą, atkalbėjo, uždarė duris ir rami. Dažnos įstaigos vadovas apsidraudžia nuo  pasamdyto darbuotojo neplanuoto išėjimo, vienaip ar kitaip taikydamas kokius nors saugiklius bei skrupulingai apgalvodamas darbo sutartį. Tiesa, bonusai už lojalumą mokyklai ar darbą iš pašaukimo dabar neskiriami. 

Bendraudama su pedagogais, kurie ne vienus metus dirba korepetitoriais, pastebiu dar vieną pokytį. Mokytojas mieliau renkasi darbdaviu ne mokyklą, o... mokinį, tiksliau, jo tėvus, kurie perka mokymo paslaugą ir „neknisa proto“. Mokinys, besimokantis tokioje klasėje, kur visi aplink užduotis atlieka su dirbtinio intelekto programėle, o mokytojas ateina tik atidirbti ir dažniausiai neapsikrauna papildomais galvosūkiais, galiausiai įpranta mokytis tik su korepetitoriumi. Jis ir tampa jo tikruoju mokytoju. Ir jau visiškas akibrokštas švietimo sistemai: aplaidžiai dirbantis pedagogas netgi gali būti pagirtas už mokinių rezultatus, kurie, kaip žinia, atsirado šiems papildomai, t. y. už pinigus, mokantis su šešėliniais mokytojais. 

Taip ir norisi pabaigoje pasakyti skambią lotynišką frazę − Fiat Lux! Tebūnie šviesa. 

Ir samdiniams, ir pašauktiesiems. Gal pastarųjų kada nors vėl bus daugiau. Šviesa užaugina žolę, gali apšviesti ir protus.

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-06-06)