E. Straigytė: pasaulis maudosi „seilių jūroj“ ir „bujoja“ kalankė

Ach, tas epistolinis žanras! Kiek jame žavesio ir kiek atvirumo, abejonių ir sielos nuogumo... 

Su malonumu skaitau kiekvieną knygą, kurioje sudėti žinomų žmonių laiškai arba visai nežinomų siuntėjų eilutės, rašytos tiems, kurie vėliau tapo didžiomis asmenybėmis. Epistolinė literatūra papildo kiekvienos asmenybės biografiją tikrais faktais ir emocijomis, o kartais ir nuodėmingomis mintimis. 

Žinomas prozininkas ir vertėjas Jurgis Kunčinas, tikras dzūkas (nes kilęs iš Alytaus), parašęs puikiąją „Tūlą“ ir kitas knygas bei daug eilėraščių, satyrinių kūrinių, visai neseniai ėmė ir atsiskleidė kaip labai žemišką patirtį išgyvenęs žmogus. Netgi dar daugiau: ėmė ir užsipildė vienas tuščias langelis jo biografijoje. Pasirodo, 1983‒1984 metais būsimasis rašytojas pabuvojo „lageryje“, arba „zonoje“, kaip anuomet jį vadino čia patekusieji. Tai buvo vienas iš gydomųjų darbo profilaktoriumų, kuriuose už grotų buvo uždaromi nuo alkoholio priklausomi asmenys. 

Nuo J. Kunčino mirties prabėgo 23-eji metai, ir štai dabar literatūrinėje spaudoje pasirodė iš vienos vilnietės, istorikės (beje, ir mano buvusios kolegės) asmeninio archyvo ištraukti nepaprastai atviri, skaudūs, tikrai įdomūs laiškai, kuriuos į laisvę iš „zonos“ rašė šis kūrėjas. Man tai įdomu. Neabejoju, kad skaitantieji publikuotus laiškus irgi smalsauja, pildo kūrėjo portretą, dar labiau susidomi literatūra, gal net iš naujo imasi skaityti J. Kunčino kūrybą. 

Tai gerieji pavyzdžiai, kai laiškuose užfiksuoti garsių žmonių patyrimai prabyla ir kaip ano laikmečio ženklai. Esama ir kitokių su epistoliniu žanru susijusių leidinių. Savo bibliotekoje turiu netgi „Laiškus Hitleriui“: ten tiek aklo tikėjimo ir fanatizmo, kad skaitant iš pradžių baisiesi, o po to susimąstai, kad paralelių jau galima atrasti ir nūdienoje. Juk ir dabar apstu kokiu nors politiku ar „guru“ aklai įtikėjusių piliečių. Vieni iš jų pila tiradas socialiniuose tinkluose, garbindami savuosius stabus ar gindami juos nuo oponentų, kiti gal savo dievukus atakuoja elektroniniais laiškais. Sudėjus tuos įrašus vienon vieton, gal ir kaimenės jaučių neužtektų, kad visa tai ant jų odos tilptų... 

Jaučio odos neužtenka ir kitokiam rašytiniam palikimui. Tiesa, jis virtualus arba skaitmeninis. Rašytas ne žąsies plunksna ir ne rašalu, o maigant kompiuterio arba telefono klavišus. Pamenu, aš irgi kažkada, besidarbuodama Kauno teritorinėje muitinėje ir pernelyg nepersidirbdama, elektroniniu paštu pildavau meilius laiškus savo širdies draugui. Aš – Kaune, jis ‒ Vilniuj, o laiškas iš mano tarnybinio pašto dėžutės skrieja tai ryte, tai dieną... Ir net minties nebuvo anuomet, kad derėtų susikurti savo asmeninę pašto dėžutę, kad tarnybinis paštas netinka, nes tuos laiškus gali skaityti gudručiai iš kompiuterius prižiūrinčio skyriaus, kad nereikia asmeninių laiškų štai taip skraidinti...

Laikai kiti buvo. Ir žmonės kitokie. Dar nebuvo tokio visagalio interneto ir juo labiau socialinių tinklų. Šiandien net galvoj netelpa, kad koks nors kolega iš IT skyriaus būtų sugalvojęs viešinti kitų asmeninius laiškus. O ir žurnalistai kitaip dirbo. Medžiagą straipsniams ar laidoms rinkome patys, faktus tikrinome keliskart, o jau paleidžiant informaciją į spaudą ar į eterį galėjome kone krauju pasirašyti, kad viskas tikra, o įrodymai yra diktofono juostelėje, filmavimo juostoje ar rašytiniuose dokumentuose.

Dabar gi medžiaga publikacijoms tampa ir asmeninis susirašinėjimas. Ir nebūtinai vien tik tarp garsenybių ar nusidėjėlių. Eilinio piliečio asmeninis laiškas gali būti iškapstytas ir paviešintas ‒ čia ir dabar. Tarsi to būtų negana, pikantiškų gandų ištroškusi socialinių tinklų bendruomenė akimirksniu bus pasotinta iš visur plaukiančiais ir žiniasklaidos papildomai tiražuojamais įrašais. 

Tad visas pasaulis maudosi „seilių jūroj“, nes jau kurį laiką įvairių šalių žiniasklaidos priemonės savo skaitytojams kaip karštą pyragą kas rytą patiekia laiškus iš seksualiniais nusikaltimais pagarsėjusio, už tai nuteisto amerikiečio Jeffrey Epsteino elektroninio pašto archyvo. Seksualines aistras su nepilnamečiais tenkinęs ir ne vieną žinomą žmogų į tai įtraukęs nusikaltėlis, beje, siejęs save ir su Lietuva, gyvenimą baigė tragiškai. Epsteino mirtis kalėjime buvo paviešinta kaip jo paties pasitraukimas iš gyvenimo. O iki tol šis pilietis palaikė daug asmeninių ryšių ir su lietuviais. Susirašinėjo laiškais, tikėtina, užsiėmė ir mecenavimu, ir visuomenine veikla, ne vien per dienas ir naktis kėlė orgijas. Jis turėjo silpnybę kūniškiems malonumams, o kiti, lenkęsi jo turtui ir užgaidoms, tikėtina, turėjo savo siekių, nebūtinai dorų.

Aišku, pikantiški tie miegamojo reikalai. Įdomu gal kartais tapti truputį vujaristais ir kyštelėti nosį ten, kur visai nedera, bet tokį smalsumą norėdami patenkinti juk nelendame į spintą kaimyno miegamajame. Ko gero, pakanka vaizdų ir iš realaus realių žmonių gyvenimo, jeigu įsijungi kokią nors bulvarinę laidą ir paklausai pasakojimų arba pamatai laidą „24 valandos“. Mano mama apie visokius žmonių viešus pasidraikymus sakydavo ‒ „cirkas ant drato“. 

Tai, kas vyksta dabar su JAV paviešintais, o pas mus tiražuojamais Epsteino bylos dokumentais, yra labai bjaurus (nors ir pikantiškas) reikalas. Pripažinkime: ne visi vardais ir pavardėmis minimi žmonės yra vieši asmenys, kurių asmeniniame gyvenime mes turėtume teisę kapstytis. Kita vertus, jeigu esama įrodymų arba jų ieškoma, norint atrasti siūlo galus, kurie susivyniotų į seksualinių nusikaltimų ar prekybos žmonėmis kamuolį, tai tokia informacija pirmiausia turi rūpėti prokuratūrai. 

Ir dar vienas visai bjaurus dalykas, apie kurį nepagalvoja aktyviausi tokios informacijos skleidėjai bei komentatoriai. Juk viena išvadinti ką nors paleistuvėmis ar suteneriais savo kieme, o kas kita tai viešojoje erdvėje suraityti. Įstatymas visgi gina net nusidėjėlius, kol neįrodyta, kad jie dėl ko nors išties kalti. Žiniasklaidos priemonės atlygins reputacinę žalą apdergtiems žmonėms, jei šie kreipsis į teismą, o įrodymų nepakaks jų kaltei įrodyti. O vargšai žmogeliai, kurie šiandien makaluoja liežuviu į kairę ir dešinę nerinkdami epitetų, kai kurie taip siekdami patiktukų socialiniame tinkle, ar turės iš ko mokėti tūkstantines sumas?..

Juk nė vienas iš mūsų nenorėtų, kad jo intymumas kaip kokie baltiniai būtų padžiauti ant virvės vidury miesto. Seksualumas ‒ ne nusikaltimas. Ir gražios mergelės durna galvele noras pasitiesti vietoj paklodės po senu vyru dėl geresnio savo pačios gyvenimo yra jos pačios apsisprendimas. O štai naivių avelių siuntimas į slibino guolį ‒ jau kas kita. Apie tai ir derėtų pagalvoti, o kartu ir pasimokyti. Kartais sėkmė ar turtas atsigręžia prieš šlovės apakintąjį. Noriu tikėti, kad prokuratūra darbuojasi iš peties, ieškodama sąsajų ir įrodymų. 

O mano namučiuose netikėtai pražydo kalankė, žmonių dar vadinama paleistuve. Ir kaip čia nepražys, kai aplink tiek seksualinių aistrų ir moralinio šūdo. 

Kai praeis visiems noras seilėtis, gal atsivers akys: o kas už tos „seilių jūros“ ir dūmų uždangos, ar pasaulis dar toks pats kaip vakar? Vis labiau abejoju, kad bus geresnis.

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-02-06)