E. Straigytė: kuo pavirs iš butelio išleistas džinas?

Vienas lauke − ne karys. O kada tas vienas tampa vieniu: kai yra būryje su bendraminčiais ar tuomet, kai savo rankose laiko galios svertus? Kada jis yra pati tikriausia marionetė, nors marionete garsiai apšaukia kitą?

Šiandien lengva užsipulti, emociškai suspardyti tą, kuris kalba neturėdamas užnugario. Todėl tie, kuriems rūpi atsidurti dėmesio centre arba bent jau nelikti pilkoje zonoje, siautėja socialiniuose tinkluose. Ten gali surinkti bet kokią armiją bet kokiam tikslui. Taip, beje, atsirado ir sustiprėjo Islamo valstybė. Taip vieni kitus atranda, susiburia ir tamsia, grėsminga jėga virsta ekstremistines mintis ir siekius turintys asmenys. Taip netgi nusižengiama įstatymui ir žmoniškumui. Taip savąją galios armiją surenka teisuolių etiketę užsiklijavę viešieji asmenys.

Aš, žinoma, džiūgauju kartu su visais galvos nepametusiais piliečiais, kurie sveikina pilietinę visuomenę ir tūlą pilietį, ginantį vertybes. Pozicijai išsakyti, argumentams pateikti yra ne viena Konstitucijos garantuota teisė: galima naudotis žodžio ir spaudos laisve, galima eiti į aikštes ir su transparantais rankose, per ruporus išrėkti apie svarbiausius dalykus. Taip pasielgta ir reaguojant į naujosios Lietuvos Vyriausybės formavimą bei peripetijas. Ypač – piktinantis dėl Kultūros ministerijos ir jos vadovo. 

Tačiau pilietinės visuomenės branda čia ir baigiasi (jau girdžiu aibę kontrargumentų, kurie mane užgriūtų, jei tai pasakyčiau garsiai kokioje nors pašėlusių iš pasiutimo kultūrininkų bendruomenėje). Mat galvojant apie save ir savąjį įsiūtį pamirštami net paprastam žmogeliui suprantami dalykai. 

Įsivaizduokime tokią situaciją mūsų rajone ir pamatykime nedidelio Kultūros centro vadovą, kuris ką tik paskirtas, bet be perstojo ujamas, iš jo tyčiojamasi, mat jis netinkamas, prelegentų manymu, tai pozicijai, nes nė velnio neišmano apie Pirmosios vagos arimo šventę, nėra girdėjęs apie rajone veikiančias kapelas, o dar jis jaudinasi viešai kalbėdamas (!). Už tai jį tuoj pat reikia išmesti kaip musę iš barščių. Nesvarbu, kad darbo sutartis jau sudaryta, nesvarbu, kad teisinių argumentų atleidimui iš darbo nėra. O juk būtent to reikalaujama dabar paskirtojo kultūros ministro atžvilgiu. Ne, aš tikrai jo neteisinu, aš juo stebiuosi. Juk žinodamas politinę situaciją ir dominuojančią visuomenės nuomonę „aušriečių“ atžvilgiu galėjo pasakyti sau STOP. Bet ne, jis pasirinko kautis – ne žiniomis, ne stipria valia, bet su juokdario kostiumu. Toks savotiškas naujųjų laikų Don Kichotas. 

Taigi galima konstatuoti, kad mūsų demokratinėje valstybėje jau imame spjaudyti į įstatymus. Ir kas čia kaltas? Ar iš viso čia esama kokių nors kaltininkų? Gal tai tik būdas nuleisti garą. Visgi neabejoju, kad daliai visuomenės labai patinka elgtis būtent taip, nes televizijos kameros ir vis didėjanti dėmesio banga taip apakina, kad pamiršti sveiką protą ir reikalauji net neįmanomų dalykų. Visai negalvodamas, o kur tai gali nuvesti. Juk rytoj gal būsi tu, kurį kiti spaus išvaryti iš darbo, nes ne taip šypsaisi arba sėdi prekybos centro kasoje be poros priekinių dantų (koks įžūlumas!). Ir darbdavys išvarys, o išeitinę kompensaciją išeinančiajam sumokės ir iš tavo džiaugsmu galėjusios tapti kalėdinės premijos.

Kol patys trypiame Darbo kodeksą, kas nors tuo metu džiūgauja, kad pavyko nueiti dar toliau. Štai Oskaro Koršunovo teatro aktoriai po spektaklio „Otelas“ ne tik nusilenkia Rumunijos publikai, bet ir skanduoja: „Gėda − Nausėda!“ Netrukus tą skanduotę jau bruka rumunams ir skanduojama drauge (man norisi slėptis po lapais, pamačius šį reportažą per LRT „Panoramą“ − tokia gėda). Atrodo, ta estafetė dar nenutrūko, mat dar vis žaidžiame šį patyčių „žaidimą“. 

Ieškančiųjų priežasčių, kodėl visgi taip nutiko, kad atsidūrėme tokioje situacijoje, mažoka. Kol kas dominuoja rėkiantieji prieš valdžią, ministrą, Prezidentą, netgi prieš oponentus ar tuos, kurie nuomonės neturi. O tas, kuris atvedė „aušriečius“ į Seimą, kuris dabar palaimingai šypsosi į ūsą, stebi ir džiūgauja, nes kultūrininkai puola ne tik jo deleguotą ir jau paskirtą ministrą ar jo partiją. 

Didžiulė minia iš tikrųjų suplėšytų į gabalus kiekvieną, kuris savo balsą per rinkimus atidavė šiam prasisiekėliui. O kai kimbama į atlapus, nuostolių turi kiekviena pusė. Dar verta įsižiūrėti į tuos, kurie dabar atsidūrė dėmesio centre ir jau kraunasi sau politinius žinomumo dividendus. Kai pamatysime jų pavardes kitų rinkimų biuletenyje, ar pasirinksime juos vien dėl to, kad jau neva pažįstame ir kad jie garsiai rėkia? Ar visgi ieškosime vertybinio stuburo ir žmogiškumo politiko asmenybės išoriniame žavesyje?

Taigi politikos ratas sukasi net pasišokinėdamas. O jame marionetėmis tampa jau ir tie, kurie dar vakar galėjo būti pavadinti pilietinės brandos pasiekusiais žmonėmis. Tik džinas, išleistas iš butelio, nematomas, įvairiais pavidalais sukasi virš minios. Ir virš mūsų galvų.

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-10-03)