E. Straigytė: kai ilgai iešmą droži, šuo kepsnį nuneša

Kur bebūčiau, kur bekeliaučiau, visada akimis ieškau knygyno. O radusi nepraeinu pro šalį. Man įdomu, kokiomis knygomis prekiaujama, kokios yra dėmesio centre, kiek kainuoja grožinė ar profesinė literatūra, pagaliau smalsu, o kaip atrodo pats knygynas − viduje ir išorėje. Knygynas ir mažą miestelį gali padaryti įdomesnį. Štai Trakuose visai neseniai duris atvėrė ne leidyklos, o tiesiog knygų mylėtojos įsteigtas privatus knygynas. Ir įsitaisė jis puikioje vietoje − pagrindinėje gatvėje, šalia miesto bibliotekos.

Apie bibliotekas ir šis mano pamąstymas, mat šiomis dienomis kalbinau ne vieną Lazdijų rajone dirbančią bibliotekininkę. Mūsų rajonas su savo nuostabia gamta, gražiai sutvarkytais miesteliais ir kaimo gyvenvietėmis tampa vis patrauklesnis. Keliaujantieji po Dzūkiją ieško lankytinų objektų, gražių kraštovaizdžių, kartais taip susižavi, kad nusiperka kokią sodybėlę ir tampa laikinais gyventojais. O neretai ir iš kitur kilęs visam laikui įsikuria Lazdijų rajone. Aš pati irgi esu viena koja Veisiejuose arba Lazdijuose, nes vasaromis čia praleidžiu nemažai laiko.

Esu kalbinusi ne vieną naujakurį iš Veisiejų, Seirijų ar Metelių. Visi džiūgauja dėl gamtos grožio ir gyvenimo lengvumo (mažiau pagundų − mažiau ir išlaidų, daugiau judėjimo − kūnas sveikesnis, miegas geresnis, atstumai maži − daugiau laiko sau ir šeimai), bet ilgisi kultūrinio gyvenimo. Norisi daugiau įdomios veiklos vaikams, prasmingesnio laisvalaikio patiems. Mano žvilgsnis nukrypsta į bibliotekas: jos juk ne vien knygų saugyklos ar paskirstymo punktai, čia gali vykti daug visokių užsiėmimų. Ar taip ir yra?

Šventežerio bibliotekoje ketvirtus metus dirbanti vyresnioji bibliotekininkė Laima Adomaitienė džiaugiasi, kad padaugėjo skaitytojų, bet dominuoja vyresnio amžiaus bibliotekos lankytojai. O kiek jų yra? Reikia eiti į LIBIS sistemą, patikslinti... Rugpjūtį ji pati atostogaus, tai ir biblioteka laikinai užsidarys. O liepą jokių renginių nevyks. Beje, su darbuotoja kalbėjau jau baigiantis darbo valandoms, tai pati sau pasidžiaugiau, kad atsiliepė ir skyrė laiko pokalbiui. Dauguma bibliotekų miesteliuose ar kaimuose dirba iki 16.45 val. Ilgai darbuojasi Varnėnų biblioteka – net iki 19 val. Su jos darbuotoja Ona Deriloviene pakalbėjome apie būsimą kaimo bendruomenės šventę, kuri vyks liepos 26-ąją, apie knygų klubą, kuris kaip tik susiburs aptarti knygą šiandien, kai rašau šį tekstą. Pasak O. Derilovienės, bibliotekoje yra apie 40 nuolatinių skaitytojų, dar trims ji pristato knygas į namus. 

Neabejoju, kad į tą kaimo bendruomenės šventę susirinks ir vasarotojai, ir aplinkinių kaimų gyventojai. Ir bus smagu drauge pabūti, kaimynus pašnekinti, vakarą su daina ir muzika praleisti. Man smalsu, ar reikiamo dėmesio sulaukė Kapčiamiesčio bibliotekoje šią savaitę organizuota edukacija „Pinta juosta“, nes biblioteka savo socialiniame puslapyje labai aktyviai skleidė apie ją žinią. Iš šio puslapio sužinojau, kad biblioteka gražiai paminėjo iš Druskininkų kilusio poeto Gintaro Bleizgio 50-metį: ir sveikinimą išpublikavo, ir parodėlę su jo knygomis surengė. Na, o pats laureatas kartu su poete Erika Drungyte birželio pradžioje trumpai viešėjo Lazdijuose, kai čia, bibliotekoje, buvo surengtas jų susitikimas su skaitytojais.

Kapčiamiesčio bibliotekoje vyko ir dar keletas knygų pristatymų, apie kuriuos sužinojau skaitinėdama nuo pavasario bibliotekos arba jos lankytojų įkeltus įrašus socialiniame tinkle „Facebook“. Apie vieną iš jų pasikalbėjau su pačiu kaltininku – knygų vaikams autoriumi ir poetu Jonu Liniausku (beje, jau abiem kojomis Lazdijų rajono gyventoju, įsikūrusiu Bugiedos kaime). 70-metį šiemet minėjęs kūrėjas buvo maloniai nustebęs, kai į susitikimą su juo susirinko pilnutėlė salė, o bibliotekininkė surengė ir jo knygų parodą. „Ir netgi kultūros ministro sveikinimą iš kažkur man suorganizavo, žmonių daug, net tarpdury sėdėjo, užsibuvom tiek, kad dviejų valandų prireikė“, – šmaikštavo, o kartu ir džiūgavo poetas. Jis netgi prisiminė kažkada vykusį savo knygos pristatymą gimtinėje: „Nuoširdžiai kalbant, atėjo... 4 žmonės, o čia, kur tik buvau kviečiamas – ir Kapčiamiesčio, ir Šeštokų, ir Teizų bibliotekose – visur pilna salė.“

Apie tai, kiek žinomumo, o ir lankytojų nedidelei bibliotekai pritraukia komunikacija socialiniuose tinkluose ir ar tai svarbu mažosioms bibliotekoms, mėginau pasikalbėti su Lazdijų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vartotojų aptarnavimo ir informacinių išteklių skyriaus vedėja Roma Bartuškiene. Deja, maloniai prasidėjęs pokalbis jokios naudos nedavė. Sužinojau, kad neturi įgaliojimų kalbėti jokiais klausimais. O tie mano klausimai tikrai labai paprasti buvo... Keista situacija susidarė, kai negavau informacijos ir apie dienos stovyklas vaikams − ar jos vyksta, kokiose bibliotekose ir kada? Na, paklausiau „ChatGPT“ ir tuoj pat dirbtinis intelektas sugeneravo atsakymą, kad vyksta registracija į vaikų dienos stovyklas, kurios vyks liepos 7–11 ir 14–18 dienomis Lazdijų, Seirijų, Teizų ir Kučiūnų bibliotekose. Dar mano visažinis patarėjas nurodė, kad daugiau informacijos galiu gauti... Lazdijų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Ar tikrai? Įgaliojimus kalbėti čia, atrodo, turi tik jos vadovė ir pavaduotoja.

Prisiminusi, kokioje šaunioje ir naudingoje edukacijoje pati esu dalyvavusi Veisiejų bibliotekoje prieš keletą metų, paskambinau čia dirbančiai Eglei Žilionienei. Vyresnioji bibliotekininkė ir be pažiūrėjimų į LIBIS duomenis informavo, kad bibliotekoje registruota per 500 skaitytojų. Nuolat atsiranda naujų skaitytojų ar lankytojų (bibliotekoje yra 7 kompiuteriai, tad nemažai jaunimo ateina kaip į darbą − patūnoti prie ekrano), bet jie pakeičia buvusius. Anot pašnekovės, vien pernai įregistruoti 54 nauji skaitytojai, o bendras skaičius nepasikeitė: „Daug mūsų skaitytojų išmirė...“ Bibliotekininkės ir pačios veža knygas veisiejiečiams, kurie negali ateiti. Daugiausia tokių gyvena Radvilų gatvėje. Nemažai skaitytojų prisideda ir iš pensionato. 

Veisiejų miesto bibliotekoje yra speciali įranga, pritaikyta odai ir spaudiniams įrišti. Čia dirbanti Lina Tumosienė baigė kursus ir dabar pati veda edukacinius užsiėmimus moksleiviams pagal Kultūros pasą, taip pat tokią veiklą įtraukia į dienos stovyklų programą. Rugpjūtį į Veisiejus atostogauti sugrįš Rimas Supranavičius, knygrišys ir restauratorius bei šios veiklos iniciatorius, tada mažoji knygrišykla išties atgis (noriu tuo tikėti). Laukiu nesulaukiu, kada Lazdijų rajono savivaldybė prasikrapštys akis ir bibliotekoje esančią įrangą „įdarbins“ taip, kad biblioteka taptų ne tik moksleivių ar vasarotojų, bet ir turistų traukos centru. Turizmo informacijos centras juk galėtų siūlyti tokį edukacinį užsiėmimą kaip turistinę pramogą, be abejo, mokamą. O pasigaminti pačiam užrašų knygelę odos viršeliais, ją įrišti senoviniu būdu, pažymėti Veisiejų herbu būtų išties šaunu. Reikia tik „suvadybinti“ tokią idėją, tinkamai įforminti, bet svarbiausia − reikia norėti, kad biblioteka būtų gyva, veikli. 

Yra gera liaudies patarlė: ilgai iešmą bedrožiant šuo kepsnį nuneša. Tai labai tinka visiems, kurie delsia ką nors veikti arba net delsia kalbėti. Juk pokalbis, o juo labiau laikraštyje išpublikuota informacija yra ir įstaigos, ir joje dirbančio žmogaus garbei, ir skaitančiųjų naudai. Juo labiau šiems laikams netinka prašymas paskambinti rytoj. Informacijos kiekvienas ieško čia ir dabar. Jeigu jos negauna čia, randa kitur. Ir nueina kitur.

Ar apie tai bus laikas galvoti tada, kai bus atsigręžta į mažąsias bibliotekas ir spręsis jų (išlaikymo) išlikimo klausimas? Neabejotinai bus per vėlu. Knygų išdavimo automatai jau sukurti, jie veikia didžiosiose bibliotekose. O viena mobili biblioteka, važinėjanti pagal poreikį, yra kur kas pigiau nei 18 rajone veikiančių bibliotekos padalinių.

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-07-11)