E. Straigytė: jeigu užsiropšti miniai ant sprando...

Kai Vilniuje praėjusį šeštadienį buvo iškilmingai įžiebta kalėdinė eglė, susirinko minia žmonių. Kaip visuomet. Tradicija yra tradicija. Miesto viešasis transportas tądien nemokamai vežė keleivius, Gedimino prospekte kalėdines dainas trimitu grojo muzikantas Kalėdų Senelio kostiumu, o kažkas iš džiūgaujančių miestiečių tuoj pamalonino gatvės atlikėją penkiasdešimties eurų banknotu. Gyvename vis geriau. Tiesa, Katedros aikštėje įsikūrusiame kalėdiniame miestelyje mačiau ir naujos žinios nešėją: nejaunas vyrukas šmirinėjo tarp žmonių su nugarą dengiančiu didžiuliu trikampiu, kuriame jau ne griūvanti kultūra, o... griūvanti Lietuva. (O Dieve, ar tikrai?!)

Šią savaitę diena dienon vis labiau veriasi kita smegduobė, į kurią turi nugarmėti laisvas žodis. Ir ne be reikalo rašau „turi nugarmėti“: nes jis dar nenugarmėjo ir net nesiruošė ten atsidurti. Mat visi ženklai byloja anaiptol ne apie cenzūrą. Štai mano buvęs kolega ir plunksnos virtuozas Rimvydas Valatka, kurio vedamuosius popieriniame „Lietuvos ryte“ kadaise skaitėme žavėdamiesi ir iš visos širdies pritardami, dabar jau ne vien byloja gražia lietuviška šneka ir ne išmintį siekia išguldyti, bet dažniau burnoja taip, kad net seilės tyška. O kiek patyčių tame burnojime! Prezidentas, anot jo, yra trintukas, o šalies Vyriausybei vadovaujanti moteris net ne kalba, o... triedžia. Čia tik gražiausi palyginimai, o juos garbingas vyras, Kovo 11-osios Akto signataras, taško iš visų tribūnų – visai negarbingos leksikos apstu naujienų portalų komentarų skiltyse, radijo ir televizijos eteryje ar socialiniuose tinkluose. Ir niekas jam nedraudžia pykti ir viešai piktintis, niekas nevaržo. Žodis – gyvas ir laisvas.

Lygiai taip pat laisvi savo nuomonę reikšti ir kiti žinomi ar visai nežinomi piliečiai. Tiesa, yra tokių, kurių visuomeninis transliuotojas, išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigėlių, jau seniai neįsileidžia. Mat jų mintys pernelyg neaiškios, nepatogios, vienu žodžiu, kitokios. O su tokiais negali žinot, žiūrėk, sukels sumaištį lygioj vietoj. Bet šie žmonės, turintys kitokią nuomonę, nėjo piketuoti po prezidentūros langais. Vieni pasirinko savo mintis skleisti per socialinius tinklus ar tinklalaides, kiti tapo mąstančiųjų pripažintais kitaminčiais. Jie išliko tarsi koks lakmuso popierėlis, kuris priverčia pamąstyti, paieškoti, įsitikinti, ar tikrai yra tik taip, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo.

Štai viena mano stebima kitamintė, dizainerė Jurga Lago, kadaise rašiusi puikius vedamuosius, kviesta į televizijos laidas, kalbinta ir kalbėjusi, matanti ir mąstanti ėmė vienądien ir kažkaip nejučia pradėjo kastis giliau, o dar ir pradėjo atviriau reikšti savo kritiškas įžvalgas. Ji jau seniai „už durų“, išvaryta tos, anuomet ją šlovinusios, žiniasklaidos. Bet ji vis tiek teisi, kai kalba apie dvi Lietuvas. Ir jos nuomonė nėra užblokuota ar devyniom spynom užrakinta. 

Taigi mąstantis žmogus renkasi nieko nekainuojančią platformą ir pasisako savo socialinėje paskyroje, kurios turinį prižiūri medijos valdytojas, o ne sava valdžia ar kažkas, kas arčiau išrinktųjų lovio. Susirenka būrį sekėjų ir taip pat yra išgirstas. Jam nereikia užsidaryti pogrindyje, kad išsakytų savo kitokias mintis.

„Toji valdininkų Lietuva yra išlaikoma tų, kurie nebemato prasmės jokiose „gerovėse“. Jie išlaiko tiesiog per daug. Ir už tai gauna vis daugiau autoatsakiklių institucijose, baudų už parkavimą, triaukščių elektros kainų, infliacijos, „laidojimo“ mokesčių, informacijos be informacijos, neva − saugumo. Tas atotrūkis, rodos, neesminis? Bet jis yra. Gilėja. Jis visur, kur apsidairai. Valstybių skolas visur visi turi mokėti. Tas skolas ne vaikai darželiuose išaugino. Toji sistema irgi ne Bangladeše užgimė. Sakysit, kas iš to kalbėjimo... Vis tik gerai. Suprasti dalykus yra gerai“, – įsitikinusi Jurga.

Valdžią kritikuoti reikia. Ir įsiklausyti į politikų kalbėjimą, ir girdėti bei suvokti, ką jie siūlo keisti ar taisyti, tiesiog būtina. Reaguoti taip pat reikia. Bet aš labai abejoju, ar kaskart reakcija turi būti tokia, kuri kviečia minią į gatves. Juk minioje niekas neklauso argumentų, nes joje atsidūrus veikia visai kiti instinktai. 

Dar man neramu dėl tų, kurie nešūkauja ir nesidrasko, kurie nelenda į eterį ir gerdami rytinę kavą darbovietėje neužveda kalbos apie tai, koks pavojus pakibo virš Lietuvos, nes jau ir laisvas žodis tuoj bus nebelaisvas. Šie žmonės yra šalia minios, bet jie irgi gyvena mūsų šalyje. Jie dar vis renkasi ar jau pasirinko, kurioje jie pusėje? O jeigu jie abejingi? Tokių visada bijojau labiausiai, nes jie atmerktom akim žvelgia ir į tiesos triumfo žygį, ir į niekšybę, bet patys nieko nedaro. 

Minios fenomeną labai nuodugniai ištyrė prieš du šimtmečius gyvenęs prancūzų mokslininkas Gustave Le Bon, po to parašęs stulbinančių įžvalgų kupiną knygą „Minios psichologija“. Ypač stipri ir itin aktuali šiandien jo įžvalga apie tai, kad samprotavimai minios visai neveikia, nes ji paklūsta tik primityvioms asociacijoms. Taigi pokyčių (tiek gerų, tiek ir nenuspėjamų, gal ir visai blogų) siekiantys idėjų nešėjai griebiasi to, kas miniai pakerta pakinklius, – vožia per jausmus. Juk pripažinkime: truputį baisu, kai pagrindinė žinių laida „Panorama“ prasideda sunkia tyla. O vairuodamas automobilį girdi, kaip Lietuvos radijas net trumpąsias žinias pradeda grėsmingu bumbsėjimu staiga nutilusiame eteryje. Tarsi tas baisus mūsų valstybės (!) cenzoriaus batas jau būtų užmynęs visu svoriu ant žodžio, vaizdo, balso... 

„Tautoms niekada netrūko lyderių, tačiau ne visi jie turi tvirtą tikėjimą, kuris daro juos apaštalais. Dažnai lyderiai yra gudrūs retorikai, siekiantys asmeninės naudos ir mėginantys patraukti minią pataikaudami jos žemiesiems instinktams“, – dar viena G. Le Bon mintis.

Tarp lyderių nūnai jau atsidūrė ir kai kurie žinomi žurnalistai, kurie, užuot surinkę svarius argumentus už ir prieš bei juos pateikę visuomenei, patys imasi spręsti, kaip tai visuomenei galvoti, kaip ką vertinti ir kaip elgtis. Tas pat ir su kūrybininkais, kurie irgi rikiuojasi į vieną gretą su nuomonės formuotojais. O kažkur už jų įkyriai brukamos tiesos (?) tebevyksta šešėlių teatras, kuriame figūruoja jų artimieji arba jie patys, tik jau kitame amplua, o gražiai aprėdytas juokdarys dar pereina su šypsena ir susirenka iš kvailiais laikomų žiūrovų pinigėlius. Juk už reginį reikia susimokėti. 

Jeigu tūlą pilietį, kuris tuoj pat nemąstydamas, neįsiklausydamas į argumentus, puola pritarti garsiausiai išsakytai arba kasdien jam peršamai nuomonei, pavadintume besmegeniu, jis neištirptų. Tikėtina, kad elgtųsi priešingai – dar labiau įtikėtų sava tiesa. Ir laikytųsi iš paskutiniųjų. Daug nemąstančių vienoje aikštėje – daug besmegenių? Gerai būtų. Jie tikrai neištirps, net pavasarį, nes jau bus pajutę minios galią.

Tad visai teisinga tai miniai surasti kitokį palyginimą. Tebus tai nartus, neapjodytas eržilas. O jei yra žirgas, yra ir apynasris. Ar galima jį tapatinti su cenzūra? Ir kaip atrodo raitelis, kuris, rodos, ir vėl užsiropštė miniai ant sprando?

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-12-05)