E. Straigytė: išliks pašauktieji

Radijo stotis, internetas, o kai kam ir popierinio kalendoriaus lapelis praneš, kad spalio 2-ąją minimą Angelų sargų dieną netrukus pakeis Tarptautinė mokytojo diena, kuria prasidės kita savaitė. Kadangi ir pati turiu pareigų mokykloje, matyt, derėtų brūkštelėti keletą štrichų pamąstymui apie šias dvi datas ir jų prasmę. 

Prieš rašydama šį tekstą kalbinau mokytoją iš pašaukimo, kurią gerbiu ir kurios profesionalumu bei išmintimi žaviuosi. Ši mokytoja metodininkė daug metų dirba pradinių klasių mokytoja, labai myli savo darbą ir gali daug įžvalgų pateikti apie švietimą, pokyčius, spragas ir pavojus. Stebi vaikus ir mato, kaip jie keičiasi, kartu priversdami keistis ir pačią mokytoją, nes jau nebegalima ir net nesaugu dirbti „senoviškai“, nes mokyti dabar reikia atsargiai, nespaudžiant ir nesitikint. Taigi užklausiau, ar ji pagalvoja, kas gi mokys ateities kartų vaikus. 

„Jų niekas nemokys, jiems užteks to, ką pasakys ar parašys Chat GPT. Arba kitokios programos.  Mokslo reikės tik tiems, kurie vėliau kurs robotus, dirbs genetikos srityje ar kažkur, kas susiję su resursais. Tokius mokinius mokys labai geri mokytojai. Visada bus norinčiųjų mokytis, tiesa, gal tik saujelė. Ir tikrai išliks tikri mokytojai“, – įsitikinusi 40 metų darbo stažą mokykloje turinti pedagogė, kuri nesiekia garbės ir nenori būti net paminėta. Dabar savo žinias ir išmintį ji dalija darbuodamasi korepetitore, o mokykloje jau beveik išmoko tik būti. Kuo tyliau būni, tuo geriau sekasi − tokia išvada peršasi klausant jos ir kitų pedagogų pasakojimų apie mokyklos kasdienybę.

Dabar valstybė išties švaisto pinigus į kairę ir į dešinę, mėgindama pritraukti (pasakysiu dar grubiau − prigaminti) mokytojų. Jaunas žmogus gauna stipendiją ir dar pasiūlymą iš savo dėstytojo, kad tuoj pat, vos baigęs pirmą kursą, drąsiai eitų ir įsidarbintų: juk taip trūksta mokytojų, o tai galimybė gauti ir praktikos, ir dar atlyginimą. Tuo tarpu didelę patirtį turintis profesionalus pedagogas negauna jokių pasiūlymų, nebent prašymų (o kartais ir reikalavimų) iš administracijos dirbti kuo šiuolaikiškiau. Žaidybinės pamokos kone privalomos, o mokytojo žinios, nesuskaitmenintos ir neįvilktos į kokį nors videoformatą, pasidaro beveik niekinės. Protingo ir išmintingo mokytojo dabar nesistengiama išgirsti, palaikyti, juo labiau paskatinti. 

Ir tai, ką rašau, nėra iš piršto laužta, nes bendrauju su daugeliu vyresnės kartos pedagogų. Jie kaupia baimes ir nuoskaudas, o ne pagyrimus ar premijas. Jie regi mokyklų vadovų svyravimą ir krūpčiojimus, kai šie susiduria su kokia nors supermamyte ar visagaliu tėveliu. Vilniaus mokyklose jau prieita iki to, kad dėl paskirtų arba nepaskirtų namų darbų tėvai surašo skundus su reikalavimais (aišku, tekstas sugeneruotas pasitelkiant dirbtinį intelektą) pagrįsti teisiniais dokumentais mokytojo elgesį ar darbo metodus! Už ugdymą atsakinga direktoriaus pavaduotoja griebiasi už galvos ir net nežino, su kuo tartis ir kaip reikėtų atsakyti į tokį skundą. Matyt, ne už kalnų ta diena, kai dalis ugdymo įstaigai skirto biudžeto nukeliaus į advokato kišenę. 

O kiekvieną dieną kur nors kas nors nutinka. Situacijų begalė, vaikų ir jų gimdytojų pretenzijos auga lyg tos pupos, rodos, tuoj belsis į Dievo langus. Taigi nežinau, kokių priekaištų ar grasinimų sulauks tie mokytojai, kurie „įsivėlė“ į incidentą: vienoje Vilniaus rajono mokykloje niekas laiku nesužiūrėjo ir nesustabdė besipykstančių penktokų, kai šie, berniukas ir mergaitė, ėmė vienas kitą smaugti (!). Ar įmanoma tokią konflikto baigtį nuspėti? Abejoju, nes tie vaikai iki tol nepasižymėjo smurtiniu elgesiu, neturi specialiųjų poreikių. Į mokyklą iškviesti policijos pareigūnai fiksuos aplinkybes ir dalyvavusius, kartu su pedagogais aiškinsis situaciją, kuri lyg tas siūlų kamuolys vyniosis, vyniosis ir, kas žino, gal susinarplios dar labiau... 

Juk šiandieniniame pasaulyje esama tokių nutikimų, kad juos sprendžiant ir norėdamas visiems neįtiksi. Štai vienoje sostinės progimnazijoje dirbanti valytoja su pasibaisėjimu pasakoja, kad kone po kiekvienos pertraukos turi graibyti iš klozeto tualetinio popieriaus rulonus. „Sumedžioti“ kenkėjus beveik neįmanoma, nes nešnipinėsi kiekvieno įeinančio, o pagal vaizdo įrašus, kurie fiksuoja judėjimą koridoriuje, tų potencialių kaltininkų atsiranda nemažai. Sprendimas neišleisti mokinių į tualetą per pamoką, pasirodo, pažeidžia jų teises, o įtarimai, išsakyti akivaizdžiam niekadėjui tegul ir klausimo forma, jį labai pažemino, ir tėvai dar pagalvos, ar nesikreipti dėl tokio niekingo mokytojų elgesio į teismą (!).  

Ir štai prieiname iki Temidės svarstyklių, kurios dabar nusvers kažkieno kaltę arba nepagrįstus kaltinimus. Pedagogų bendruomenė turėtų sulaikiusi kvapą stebėti, kaip baigsis Kauno apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla. Ji iškelta pagal įžūlaus moksleivio, išplūdusio mokytoją bjauriais necenzūriniais žodžiais, tėvų kaltinimus. Jie teigia, neva Kauno Vaišvydavos mokyklos muzikos mokytoja metodininkė Ramunė sukėlė fizinį skausmą jų vaikui. Prašo priteisti 1 000 eurų žalai atlyginti. Jeigu taip iš tikrųjų nutiks, kad pedagogė bus pripažinta kalta, bus sukurtas precedentas, ir panašios bylos pasipils lyg iš gausybės rago.

Kai teisiamųjų suole atsidūrė policininkas, tarnybos metu nušovęs agresyviai besielgusią ir jį peiliu puolusią moterį, pareigūnai surėmė pečius, kad palaikytų nužudymu kaltinamą bendruomenės narį. Visa laimė, ši byla baigėsi ne laisvės atėmimo bausme. Teismas konstatavo, kad pareigūnas neperžengė būtinosios ginties ribų ir veikė atlikdamas savo profesines pareigas. Manau, šįkart nugalėjo proto balsas, o laimėjo ne tik pareigūnas, bet ir visuomenė. Juk kas ir būtų, jeigu įstatymo saugotojai ir mūsų angelai sargai taptų vien angelais: gavę į vieną žandą, atsuktų antrąjį, pamatę peilį triukšmadario ar savo veiksmų nesuvokiančio rankose eitų ir savo kūnu užstotų kitus, nes niekadėjo nevalia skriausti... Atsakykime sąžiningai sau patiems: jeigu mus puola ir grasina atimti gyvybę užpuolikas, kokio pareigūno lauktume savo namuose – drąsaus, savimi pasitikinčio ar gailestingo ir abejojančio?.. Gal tegul pareigūnai išlieka angelais sargais.  

Gal ir policijoje, ir švietime daugiausia pagarbos nusipelno tie, kurie savo profesiją rinkosi iš pašaukimo arba tiesiog dirba su atsidavimu. Norėtųsi, kad būtent tokie darbuotojai ir išliktų – per visas reorganizacijas ir visokius iššūkius.

Mano sūnus Nauris, kuris gyvena Didžiojoje Britanijoje ir šiuo metu gilinasi į naujos profesijos specifiką, apie mokytojus mąsto visai kitaip nei mes, vyresniųjų karta. Jo manymu, ateities kartoms nereikės mokytojų, nes visko mokys dirbtinis intelektas. Ir jau dabar daug nesusipratimų kyla vien todėl, kad mokytojai dar vis nori mokyti, o dabartiniai mokiniai tiki, kad mokslo visai nereikia, kad tai bereikalingas laiko gaišimas, nes viską gali sužinoti iš interneto. Tačiau sūnus atkreipia dėmesį ir į kitą prieštaravimą, kuris yra tarp mūsų visuomenės, laikančios save išsilavinusia, ir tos, kurią mes su panieka vadiname „ta iš trečiųjų šalių“: „O tie iš trečiųjų šalių dar vis verčiasi per galvą, kad savo vaikus išleistų į mokslą, gal po to išsiųstų į mūsų universitetus, nes jie supranta, ką gali mokslas. Mes jau to nevertinam, nes visko turime per daug. Jau nemąstome.“

Ar tai reiškia, kad pasaulis svyra į kitą pusę? Keičiantis vertybėms, keičiasi ir žmonių pasirinkimai, o ilgainiui pasikeis ir visuomenės. Tas puikus naujas pasaulis gali ir nebepriklausyti nuo mūsų valios ir norų. Blogos lemties išvengsime nebent tuomet, jeigu mes būsime tie pašauktieji kurti ir keisti pasaulį į geresnį. Renkamės mes patys. Kasdien.

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-10-02)