E. Straigytė: devyni šarvai − ne vien vienišiams

Gyvenu viena. Todėl mano namų raktus seniausiai turi ir sesuo, ir krikštaduktė. Esu joms pasakiusi, kada reikėtų susirūpinti, jeigu neatsiliepčiau telefonu. Nors gyvenu daugiabutyje, o laiptinėje net keturi butai, bet su kaimynais nesibičiuliauju. Kai net į pasveikinimą ne visada išgirstu atsakymą, viskas aiškiau nei aišku. Jokių draugysčių čia niekas nepageidauja. Tad net su valytoja, kuri ateina iš gretimo namo valyti mūsų laiptinės, turiu daugiau šnekos ir bendrų temų nei su kaimynais. Tokia jau ta saugi (?) kaimynystė sostinėje. 

Mano manikiūrininkė, kurią pažįstu bene dešimt metų, neturi artimųjų. Visi mirę. Gyvena viena ir yra naujakurė viename iš senesnių Vilniaus mikrorajonų, kai iš avarinio būsto jai skubiai teko persikelti į saugesnį, tiesa, socialinį, ne nuosavą butuką. Šiai mielai ir darbščiai moteriai dar tik 62-eji. Bet ji jau vaduojasi iš dar vienos bėdos. 

Prieš gerą mėnesį moteris tiesiog neatėjo į darbą grožio salone. Prie manikiūro staliuko jos nerado viena klientė, tada kita... Netrukus kolegės jau skambino jai, o nesulaukę atsakymo – greitajai pagalbai ir policijai. Į ketvirtą aukštą pro langą patekę ugniagesiai rado buto šeimininkę ant grindų beveik be gyvybės ženklų. Šalia jos gulėjo ir ištikimai budėjo katinas. Paaiškėjo, kad ją ištikęs insultas, paralyžiuota visa kairė kūno pusė. Jeigu ne pačios moters apdairumas (buvo pasakiusi kirpėjoms salone, kad jei tik nesulauks žinios iš jos, iškart skambintų varpais, nes tuomet tikrai kas nors su sveikata bus nutikę) ir ne bendradarbių nuovokumas bei greita reakcija, gal viskas būtų pasibaigę tragiškai.

Dabar ši moteris iš slaugos ligoninės jau perkelta į reabilitacijos palatą Santaros klinikose. Ir vėl yra tarsi kankinė, mat jai, kai jaučiasi ištroškusi, neduoda... vandens. Paties paprasčiausio, iš krano (o jis tikrai ne toks rudas ir netinkamas gerti kaip Lazdijuose). Slaugės, matyt, labai greitai pajunta, ką artimieji lanko, o kas tarsi paliktas likimo valiai ir ligoninės personalo malonei. Juk tokios sveikatos būklės žmogus tarsi kūdikis − su sauskelnėmis. O jau kai daugiau skysčių suvartoji, nemažai ir rūpesčio sukeli. 

Dirbdama grožio salonuose moteris nesusitaupė pinigėlių, nes nebuvo iš ko taupyti. Juk dažnai net mokesčius grožio paslaugas teikiančios manikiūrininkės, kirpėjos turi susimokėti pačios, o grožio industrijoje besisukantys verslininkai tikrai nesistengia pasirūpinti darbuotojų socialinėmis garantijomis. 

Tiesa, Lietuvos verslo konfederacija, atsakydama į LR finansų ministerijos 2026 m. vasario 6 d. paklausimą dėl atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo, išsako savo lojalumą valstybės mokesčių politikai ir pritaria, kad „mokėjimų atsekamumas turi tiesioginį ryšį su mokesčių surinkimu“.  Ir dar prideda argumentą, kad „veiklos skaitmenizacija reikšmingai gerina mokesčių laikymąsi tarp didesnės rizikos mokesčių mokėtojų – ypač mažų ir mažiau formalizuotų įmonių bei paslaugų sektoriuje veikiančių subjektų. Tai patvirtina, kad didesnis finansinių operacijų atsekamumas ir skaitmeniniai atsiskaitymai mažina mokesčių vengimo galimybes“.

Čia derėtų pridurti, kad už kirpimo, manikiūro ar kitas paslaugas daugybę metų aš, kaip ir kiti klientai, besilankantys grožio salonuose, tebemoku grynaisiais pinigais. Vadinasi, paslaugas teikiančios darbuotojos pačios atsakingos už įmokas „Sodrai“. Susirgus ar patekus į rimtesnę bėdą tos įmokos tampa aukso vertės, nes neturėdamas sveikatos draudimo tiesiog liksi ant ledo. 

Bet šįkart rašau šias eilutes su mintimi apie kitokius mokesčius. Jeigu jau sveikatos draudimą turintis ligonis turi nuolat iš savo kišenės primokėti už sauskelnes arba jų keitimą, tai galėtų būti tokie mokėjimai įteisinti, kad tiesiai iš Teritorinės ligonių kasos ligoninė gautų už tai, kas į paciento kūną atėjo ir po to „į nieką pavirto“. Arba pats susimoki už elementarią higieną ir vartaisi lovoje kaip plekšnė (jei tik pajėgi pasiversti, žinoma). Dabar gi bejėgiu ligoniu tapęs žmogus nuolat turi kęsti savotišką pažeminimą ir maldauti, kad su juo elgtųsi padoriai. 

O ši tikra mano papasakota (ir dar vis išgyvenama, nes man rūpi L. būklė, todėl pervedu jai ir pinigėlių) istorija tegul privers vienišius pasukti galvelę: ar mes norime sulaukti pagalbos, kai ištiks rimta sveikatos bėda, ar renkamės save nubausti dar labiau ir mesti iššūkį likimui – suras mane gyvą ar jau gerokai su kvapeliu?

Tik jau nereikia pulti pirmam pasitaikiusiam į glėbį! Net antram ir trečiam nederėtų patikėti nei savo durelių, nei skrynelių. Mat nutekintus daugybės namučių adresus tie apsukruoliai sukčiai ir taip gal baigia surūšiuoti ir jau sudarinėja machinacijų schemas, kaip čia kokią kvailą galvelę apgavus. Labiau pasitikėkime tais, kuriuos gerai pažįstame, o ne iš dangaus staiga nukritusiais „geradariais“.

...Praėjusį savaitgalį, kol pjoviau žolę, jau taip kukavo gegutė... Gal apverkė savo bendravardę gegužę, o gal iš anksto repetavo sveikinimą birželiui. Sakoma, išgirdus ją kukuojant būtina turėti pinigėlį kišenėj, kad vasara skalsi būtų ir vėjai piniginėj nešvilpautų. Na, piniginės neturėjau, bet telefonas beveik visada po ranka ar kur netoliese, o jame šiais laikais visi bankai telpa ir visi pinigai. Ir sukčiai taip pat.

Vakare prisiskyniau alyvų, kad tas svaigus kvapas iš kiemo persikeltų ir į kambarį, po to ilgai vakarojom su giminaičiais po šviesiu nakties dangum. Alyvų kvapas ir grožis − kažkas tobulo! Ir pamaniau: kai po darbo savaitės vėl parlėksiu į savo trobelę, alyvos jau bus nužydėję. Bet tada žiedus išskleis bijūnai. Šiemet jie bus mano gėlių darželio karaliai, nes pumpurų prikrovė daug. 

O dar regėjau ir rūtų kerą, kuris įsitaisė kitapus namo... ant cementinių laiptų. Teks palikti. Težaliuoja rūtos ir ant medinių sūpuoklių tesisupa mano brandi vasara. Be sukčių. Ir be visokių beširdžių, kurie nesigėdija net iš svetimos nelaimės prisidurti. Ir kol krauna žiedus mano darželyje tetos pasodinta senoviška gėlė devynšardė (beje, dar vadinama ir devyniašarviu), galvoju: ji puikiai tinka mūsų laikmečiu gyvenančiam žmogui. Mums išties reikia devynių šarvų − nuo visko.

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-06-05)