E. Straigytė: avių turime, trūksta piemenų

Kiekvienam piemeniui reikia avių ir avims būtinai reikia piemens. Vienaip šį pasakymą supras ūkininkas, kitaip – poetas. Daugeliui šaus į galvą vis kitoks vaizdinys ir suvokimas. Ir aš pati, tai parašiusi ir apie tai galvodama, surandu bent keletą paaiškinimų.

Regiu ir basakojį piemenuką iš senųjų pasakojimų, mosikuojantį rykšte ar botagėliu, genantį jam patikėtą bandą, ir elektrinį piemenį, kurio buvimą įrodo pati gyvulių kaimenė ir teritoriją juosianti metalinė viela. Pagalvojusi apie Bibliją atrandu dar kitokį piemenį: vesdamas paskui save pirmuosius krikščionis Jėzus tikino, kad jeigu seksią jo mokymu, atrasiantys tiesą, o tiesa padarys juos laisvus. 

Šiandien savąją tiesą skelbia kas netingi. Ir teberenka savo sekėjų minias. Prieš gerus šešetą metų, pamenu, labai stebėjausi, kai aukštosios mokyklos studentai pasakojo, kokius žmones ir jų kuriamą turinį nuolat stebi internete. Pasirinkimuose dominavo vien lengvas turinys ir daiktų, drabužių, įvaizdžio magija. Dalis merginų kone aklai tikėjo, kad graži išvaizda labiausiai prisidės prie jų sėkmės, o visa kita galima tiesiog „suvadybinti“ pritaikius svetimas gyvenimo būdo ar karjeros formules.

Šiandien ir vėl stebiuosi. Atrodo, kad štai būtent ši karta atsistojo ant kojų ir „šienauja“ savo gyvenime pasitaikančias kliūtis. Be jokių skrupulų. Rašo raštus, deda virtualius parašus, jeigu reikia, sukviečia į susirinkimą, ir kitąryt jau lekia su skundais ir reikalavimais. Išpylę laviną mėšlo uždaruose „čiatuose“, paverčia tai faktais ir reikalauja permainų. 

Alytiškės pedagogės Meilės atleidimo, tiksliau, išvarymo iš darbo, atvejis yra tik ledkalnio viršūnė, kuri netikėtai ėmė ir išlindo į viešumą. Tokių atvejų per visą Lietuvą – gėdingai daug. Bendrauju su daugybe žmonių (pedagogų irgi) ir jų pasakojamos istorijos tiesiog kelia šiurpą. Pasiseka tiems mokytojams, kurie net ir pjudomi mokinių tėvų vis dar turi patikimą apsaugą – jais pasitiki, už jų išlikimą mokyklose kovoja jų vadovai. Neabejoju, šie žmonės yra ne tik direktoriai, bet ir mąstantys piliečiai, suvokiantys, kur veda tokia nepamatuotų reikalavimų ir kvailų ambicijų lavina. 

Kai mokykloms iš viršaus nuleidžiama formulė, kuri supaprastintai skamba „svarbiausia, kad vaikai emociškai gerai jaustųsi“, įžvalgaus proto žmogus tikrai įžvelgia riziką. Jeigu nereikia žinių, ugdymo kokybės, ilgainiui nebereiks ir taip dirbti sugebančių mokytojų. Ar mokyklos jau dabar „perinstaliuojamos“ į kvailesnį režimą? Akivaizdžiai didinama avių banda silpnina visuomenę ir valstybę. Apmaudu tai regėti ir konstatuoti reikšmingos datos – Kovo 11-osios – išvakarėse. Bet dar blogiau būtų nematyti, nesuvokti ir nutylėti.

Vyrukai, žaidžiantys viešosios nuomonės formavimo ir galios žaidimus, išsitraukia žeberklus, kai reikia sugėdinti ar „pribaigti“ kokį nors politiką, pasisavinusį vieną kitą tūkstantėlį mokesčių mokėtojų pinigų. Ir kažkodėl tyli, kai vagiami šimtai tūkstančių. Štai Lietuvos žurnalistų sąjungai vadovavęs ir neįtikėtino dydžio atlyginimą metų metus gavęs pilietis kritiškai mąstančioje bendruomenėje būtų kaipmat atstatydintas. Vien už tai, kad savo tiesiogines pareigas nelabai ir vykdė, mat darbo valandomis skaitė paskaitas (irgi už pinigus) kitose darbovietėse. Ne, tai nieko neerzino, kol šiam „piemeniui“, taip sumaniai ganančiam savo avis, šovė dar geresnė mintis. Taigi jis „susimažino“ atlyginimą, nes jau nebebuvo iš ko mokėti, ir tempė laiką augindamas įsiskolinimą. O tada stryktelėjo iš nustekentos organizacijos vadovo pareigų į valstybinę kontorą (juk ten patikimiau), o kad anie nesusipratėliai per daug nespirgėtų, suvarė juos į visišką ožio ragą ir neišmokėto atlyginimo „skolą“ perrašė savo vaikams. Dabar Lietuvos žurnalistų sąjunga ilgai ilgai bus skolinga Dainiaus Radzevičiaus vaikams. Viskas teisiškai sutvarkyta, o žurnalistai, šiaip jau aštriadančiai ir nuo seno priskiriami ketvirtajai valdžiai, tyli it burnas prisisėmę. Tyli ir institucijos. Nemoraliai besielgiantis asmuo, pasirodo, yra tinkamiausias pasirinkimas vadovauti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai. 

Šioje vietoje derėtų pridurti, kad kažkada ir aš buvau Lietuvos žurnalistų sąjungos valdyboje, netgi dirbau (tiesa, visuomeniniais pagrindais) kartu su Dainiumi, buvau jo pavaduotoja. Deja, mūsų nuomonės dėl organizacijos turto valdymo išsiskyrė, tad buvo pasistengta, kad tokių oponentų  valdyboje ir taryboje neliktų. Nuoskaudos dėl to nejaučiu, bet nuostaba išliko – kaip vienas žmogus sugebėjo apie pirštą apvynioti tiek profesionalių žurnalistų... 

Kaimyninėje savivaldybėje taip pat būta tokių verslumo pavyzdžių. Druskininkų psichologinei-pedagoginei tarnybai anksčiau vadovavusi moteris irgi buvo pradėjusi darbo metu uždarbiauti kitose veiklose: vyko į komandiruotes, rengė seminarus, skaitė paskaitas ir už tai gavo papildomą atlygį. Dėl jos sumanumo ir verslumo supyko ir pavyduoliai, ir teisuoliai. Vadovė buvo atleista iš pareigų ir dar privalėjo grąžinti neteisėtai gautą darbo užmokesčio dalį. Ką gi, vienu prastu piemeniu mažiau, o kitas, vadovaujantis savivaldybei, dar labiau sustiprino savo pozicijas. 

Galvojant apie tai, kokioje pozicijoje esame mes patys – prasto ar sumanaus piemens, o gal patiklios avies, tiktų paklausyti kokį nors gerą šiuolaikinį kūrinį. Man įsiminė Kipro Mašanausko ir Arkadijaus Gotesmano vaizdo ir garso kompozicija „Regėtojai“, ji tikrai gali nejučia atverti trečiąją akį. 

Manau, jeigu mes patys ir netapsime išskirtiniais piemenimis, praverstų kartais pabūti regėtojais. Stebėkime ir pastebėkime, o svarbiausia – mąstykime. Gal tada nesielgsime kvailai ir nežmoniškai. Turėsime daugiau šansų išbūti ir išlikti.

Juk avių turime pakankamai. Reikia gerų piemenų.

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-03-06)