E. Straigytė: apie dovanas sau ir kitiems

Aš labai mėgstu dovanoti artimiesiems dovanas. Jas atidžiai renku, tada įteikiu, vos tik pasitaiko proga. Sveikinu su gimtadieniais ir Kalėdomis, su Valentino diena ar naujų mokslo metų pradžia. Keliaudama irgi dairausi lauktuvių saviems. Ir niekada neperku tokių dalykų, kokių pati nenorėčiau gauti. Taigi esu sąžininga dovanotoja, taip įvardiju pati save.

Dovanoti galima daug ką. Nieko nekainuojantys dalykai kartais tampa neįkainojamais, jeigu žmogus gauna tai, ko jam labai reikėjo. Prieš metus lankydamasi Didžiojoje Britanijoje susipažinau su ukrainiečių pora. Pagyvenę tėvai, pavargę nuo karo, atvažiavo pas savo sūnų, su šeima dar anksčiau apsigyvenusį šioje šalyje. Jis vežiojo juos po gražias vietas, vedžiojo į kavines ir parduotuves, tačiau mieliausias laikas abiem tėvams buvo ramus vakaras namuose ir žinojimas, kad virš jų visą naktį bus taikus dangus. 

Ar sugalvotum kam nors dovanoti dangų?.. Tąkart ta miela moteris man pasisakė nenorinti užgauti sūnaus, todėl ir leidžiasi į tuos pasivažinėjimus, bet jai labiausiai norėtųsi tiesiog pabūti jo namuose − be baimės ir be atskriejančių raketų ar dronų ūžesio. Kas žino, ar išgyveno ta ukrainiečių pora šiuos metus... Baigiasi dar vieni karo metai, o Ukrainoje taikos vis nematyt. 

Vilniuje jau gerą dešimtmetį (o gal ir ilgiau) gyvenanti ukrainietė Lena yra meilės emigrantė. Įsimylėjusi lietuvį atvyko gyventi į mūsų šalį. Dabar ji kremta lietuvių kalbą, nes pasiryžo išmokti kalbėti ne tik padrikomis frazėmis, bet ir sakiniais. Ryžtą, aišku, padidino žinia, kad paslaugų sektoriuje dirbantieji atvykėliai ilgainiui privalės kalbėti lietuviškai. Lena dirba viename grožio salone kirpėja, turi nemažą būrį nuolatinių klientų. Man ji skundžiasi, kad šie visai jai nepadeda, nes, užuot kalbėję lietuviškai ir ją pamokę, dauguma tuoj pat ima su ja kalbėti rusiškai. 

Kai Lena plauna galvą, kartu ją ilgokai masažuoja, pažnaibo ausis, nes jose tiek sveikatai svarbių taškų... Sugaišta ilgiau, bet sako kitaip nemokanti. Aš jos meistrystę vadinu dovana, verta didesnių pinigų už tuos, kurių ji prašo už paslaugą. Lena juokiasi, o ruošdamasi džiovinti plaukus ji tepasi rankas kremu, kuriuo būtinai patepa ir mano rankas. Nemačiau taip dirbant nė vienos kitos kirpėjos, nors grožio salonuose per visą savo gyvenimą lankiausi šimtus kartų. 

Profesionaliai atliekamas darbas jau irgi tampa dovana. Daugelyje veiklos sričių vis dažniau tenka sutikti savo darbo nemėgstančių arba jo visai neišmanančių darbuotojų. Štai degalinėje prie kasos besidarbuojanti išties graži mergina prieš mane stovinčiai moteriai paskaičiuoja jos pirkinius ir mano įsipiltą benziną. Atėjus mano eilei mokėti, ji niekaip nesupranta, kodėl man nepatinka (!) mano mokama suma, juk skiriasi visai nedaug, abi pylėmės kuro beveik tiek pat. Kol taisoma klaida, tenka laukti jau ne tik man, bet ir būreliui kitų vairuotojų. 

O aną savaitę oro uoste perkant kvepalus ne mažiau šauni pardavėja į kasą įmušė ne vienus, o dvejus ir labai buvo nepatenkinta, kai klaidą pastebėjau ir paprašiau ištaisyti. Aišku, galėjau jai padėkoti, kad palaikė mane tokia pasiturinčia (bet višta), kuri gali sumokėti nežiūrėdama, ar ten šimtas eurų, ar du šimtai. Neįteikiau aš jai dovanos, nes pasielgiau bjauriau ir paprašiau išmokti geriau dirbti.

Darbas durnių myli – sena patarlė, bet staiga ji tapo pernelyg šiuolaikiška. Mat gerai dirbti, rodos, jau nebemadinga. Atsimenu, kaip prieš gerus trejetą metų su sese stebėjomės, kokių keistų mokytojų ateina į mokyklą. Baigia kursus „Renkuosi mokyti“ ir jau darbuojasi nuostabą visiems aplink keldama kokia nors naujai iškepta mokytoja. Ateina į darbą su mažyte rankine ir išeina tik su ja, jokių krepšių su sąsiuviniais. Kontroliniai darbai rašomi, bet lapai su vertinimais negrąžinami. Privačiuose pokalbiuose, na, tarp mūsų, mergaičių, paaiškėja, kad jie net netaisomi, nes ir taip aišku, kas kokiam pažymiui moka. 

O bekalbėdama su 40 metų pedagoginio darbo stažą turinčia pradinio ugdymo mokytoja metodininke, sužinojau ir dar vieną neįtikėtiną faktą. Jau užaugo tėvų karta, kuri ir mokymąsi vertina visai kitaip. Todėl vos porai mėnesių praėjus vienoje sostinės mokykloje pirmokėlių tėvai patys inicijuoja susirinkimą ir puola dėstyti savo negandas mokytojai. Pasirodo, mokinių sąsiuviniai išvien raudonuoja nuo klaidų, o mokiniai visai negauna asmeninių pagyrimų, dar jie blogai jaučiasi, nes tenka atlikti namų darbus, kurių tikrai tiek nereikia. Taip mano dauguma tėvų, o tie, kurie taip nemano, arba tyli, arba neatėjo (juk jiems bei jų atžaloms ir šiaip viskas gerai).  

Labai gerai dirbanti pirmokėlių mokytoja padėkoja tėvams už skirtą laiką ir pažada, kad į visus pasiūlymus bus atsižvelgta. Dabar mokytoja tik aiškina pamokos temas, kartais prašo patiems pasitikrinti, ar atliko taip, kaip ji rodo ekrane. Sąsiuvinių neberenka, užduočių pratybose netikrina, bet dažnai pagiria savo pirmokėlius. Tiesa, pirmokėliai kaip tie žąsiukai iš įpročio dar pėdina pramintu takeliu, bet tiek jau nesipraktikuoja. Pamažu jie tampa atsainiais mokslo žygeiviais, jų pačių tėvams panorėjus ir paliepus. O mokytoja džiūgauja, kaip smagu ir kaip lengva tapo jai darbuotis. 

Aišku, perfrazuojant kitą gerai žinomą posakį, jei lengva pratybose, sunku bus mūšyje. Taigi reto bukumo dovaną iš savo tėvų gavo šie vaikučiai. Lazdijiečiai gali pasidžiaugti, kad gyvena ne Vilniuje. Mažesnių miestų toks marazmas dar neapėmė, nes čia darbas vertinamas. O jei prastai dirbsi, kaimynai pirštais užbadys...

Mano bičiulė Leta iš Italijos tikra Dievo dovana vadina tą tarpsnį, kuris būna po chemoterapijos: kai jau gali šiek tiek atsikvėpti nuo didžiulės bejėgystės, netgi imi galvoti ir apie tai, kaip atrodai, taigi renkiesi peruką plikai galvelei pridengti... Jautri ir pažeidžiama, bet kartu tokią stiprybę demonstruojanti, tiek pozityvumo aplink save ir savyje surandanti ji dalijasi mintimis ir patyrimais, o kartu moko mus, sveikuosius, gyvenimo meilės. „Niekada nesidrovėkime pasakyti žmogui, žolei, upei, dangui, akmeniui, medžiui, kad MYLIME. Ir niekada nesidrovėkime galvoti, kad norite būti mylimi. Tai ne savimyla. Meilė yra daug daug daug daug daugiau!“ − įsitikinusi Leta. Aš net neabejoju, kad aplink ją didesnėse ar mažesnėse orbitose sukasi daug žmonių. Gal vienišų, gal nuo negandų palūžusių, o gal meile dar besigydančių...

Man praėjusiais metais kaip niekad dažnai tekdavo aiktelėti: ach, ir vėl vėžiukas! − tarsi pavadinus šią piktą ligą mažybiniu vardu ji ims ir sumažės. O juk tas vėžys, tik kitoks, įsimetė ir į mūsų elgesį, savivoką, moralę. Gatavi suėsti vienas kitą už kitokią nuomonę pamažu tapome patyčių virtuozais. Ar dar liko bent vienas dirigentas, kuris gebėtų mus visus, tokius prieštaringus, sutelkti vienam tikslui? Gal tai Jis, stebintis mus iš aukštybių ir vis dar dovanojantis laiko susivokti... 

O ar dovana gali tapti įsimintinas poelgis? Manau, taip. Tą visai Lietuvai pademonstravo kunigas Ričardas Doveika. Nepasididžiavo pats ateiti iki salėje sėdėjusios ir apdovanojimo nėjusios pasiimti mūsų čempionės Rūtos Meilutytės, pasilenkė iki jos, taip ir nesusivokusios bent pakilti iš savo kėdės, ir pasveikino. Tikiu, kad ir savo, ir Dievo vardu. Dovana, kurią verta apmąstyti metams besibaigiant.

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-01-02)