E. Straigytė: akis bado, bet – vis tiek nesimato...

Anądien mano brangus katinas stryktelėjo ant komodos, švystelėjo uodega ir numetė vazą su gėlėmis. Nebrangi ta vaza, o ir padaryta iš nežinia kokios medžiagos, nes net sudužti normaliai (su trenksmu ir aštriomis šukėmis) jai nepavyko. Bet tie keli kažin kokio, gal organinio, stiklo gabalai pašnibždėjo man temą. Taigi rašau apie tai, kas tikra, bet šakėmis ant vandens rašyta, ir apie tai, kas iš piršto laužta, bet svarbu.

Seku informaciją apie atšauktus lėktuvų skrydžius ir giriu save už sumanumą. Per trumpas atostogas niekur neskridau, nes pabijojau įstrigti kokiame nors oro uoste. Geriau relaksuosiu Lietuvoje, pamaniau. Be to, susilaikymas yra dorybė, ypač nuo neplanuotų išlaidų. 

Per Vėlines kapinėse sutikau pažįstamą kontrabandininką: išlipo iš dar brangesnio automobilio, negu anksčiau turėjo. Klausiu: „Tai tu irgi balionus skraidini?“ Sako, kam jam problemos, kai gali ir žeme vežti. Na, taip, anksčiau cigaretes vežė „fūrom“, tada kontrabandos organizatorių „užtrumpino“, ilgai visa ta košė virė, kol galiausiai baudžiamoji byla baigėsi – kas į kalėjimą ar kapus, o kas į politiką... Gyvenimas tęsiasi. Gal net yra naivių piliečių, kurie šį žmogų priskiria doriems ir sumaniems verslininkams. Eitų jis į kokį nors aukštesnį postą, neabejoju, net balsų nemažai surinktų. Žmonės neretai atlaidūs ir užmaršūs, kol jų tai asmeniškai neliečia.

Lazdijai – pasienio zonoje, kur ilgus metus veiksmas virte virė. Vietiniams buvo įprasta matyti, kaip sukasi apsukrūs kaimynai ir klesti jų versliukai. Netgi buvo visai normalu sakyti, kad tas, kuris ką nors nelegalaus suka, yra ne iš kelmo spirtas – kai moka, tai ir daro, argi gaila... Ilgainiui susiformavo savotiška pakantumo tradicija, kuri dabar atrodo kaip iškreipta tolerancija. Ir todėl sakau: šventas naivume, ar tikrai tie žmonės, kurie čia, šioje sienos pusėje, priima tuos helio pripūstus ir kontrabandos prikrautus balionus, yra nematomi?.. Jie irgi skraido oru ir dar prietaisams nematomam aukštyje?.. O kai ir kontrabandininkai yra politikoje, ar politikai yra prieš kontrabandą?

O dabar apie šefą Justuką. Jo patiekalų paragauti buvau ir aš užsukusi. Ir tikrai nenusivyliau. Tik su manimi joks restorano savininkas nenorėjo fotografuotis. O jei ir būtų priėjęs sakydamas, kad su svečiais dažnai fotografuojasi verslo klestėjimo vardan, ar būčiau prieš tai klaususi jo vardo, naršiusi informacijos... Abejoju. Šiame laikmetyje, kai visi esame „pakabinti“ ir matomi (ar per telekomunikacijų paslaugas, ar per darboviečių viešinamą informaciją, ar per buvimą socialiniuose tinkluose), anoks čia skandalas, kai pagalvoji, ministro nuotrauka su abejotinos reputacijos asmenimis. Tiesiog savo darbo nepadarė tam tikros grandies valdininkai. Arba nemanė, kad tai svarbu, nes pasikliovė ta senąja tradicija arba tais, kurie aukščiau, nes jie neva žino geriau. Negebėjimas kritiškai mąstyti numatant rizikas ir pasekmes – čia jau blogai. Dar blogiau būtų pamatyti, kaip tie negebantys pažvelgti toliau savo nosies kopia laipteliu aukščiau. Ir jau imasi spręsti patys daug svarbesnius klausimus valstybės mastu. 

O kol kas reikia prieš gulant ramaus miegelio gerai, anot dzūkų, pamislyt, ar mums labiau norisi gražaus vaizdo aplink sodybą, ar taikaus ryto. Keista būtų, jeigu pasienyje įrengtume gamtos draustinius, o vidury šalies statytume gynybinius barjerus. Nemanau, kad mes, pasienio gyventojai, labiau linkę, atėjus dienai X, iškart padėti galvas dėl išsikovoto gražaus kraštovaizdžio.

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-11-07)