Darius Šavolskis: pasvarstymai apie turizmą Veisiejuose

Nesu nei Lazdijų rajono gyventojas, nei veisiejiškis, bet pas jus tenka lankytis. Keletą kartus per metus, dažniausiai vasarą, pravažiuoju per Veisiejų miestelį. Kaskart juo galima ne tik grožėtis, bet ir stebėtis tuo pačiu metu. Miestelis yra įsikūręs unikaliai gražioje Lietuvos vietoje, praktiškai pusiasalyje, apsuptame Ančios ežero. Aplink plyti kiti ežerai. Ypač gražiai ta unikali Veisiejų vieta matoma iš paukščio skrydžio.
Veisiejuose nėra kur palikti pinigų
Miestelis yra išlaikęs savo senovinį gatvių tinklą, gražiai sutvarkytas miesto parkas ir pagrindinė gatvė, yra keletas vertingų senų pastatų. Veisiejuose malonu pasivaikščioti parke, galima aplankyti miestelio muziejų, bažnyčią (kurios aplankyti man niekad nepavyko, nes visuomet bandant tą padaryti ji būdavo užrakinta), bet ties tuo viskas praktiškai ir pasibaigia. Vieną kartą miestelį aplankius, jame daugiau ir nėra dėl ko sustoti, todėl Veisiejai man, kaip turbūt daugeliui kitų, yra gražus „pravažiuojamasis“ miestelis. Turistui netgi nėra kur pinigų palikti. Žinoma, galima sakyti, kad Veisiejuose vyksta įvairūs kultūriniai ar pramoginiai renginiai, kuriuos galima aplankyti, bet tie renginiai daugiau skirti vietiniams regiono gyventojams. Mano giliu įsitikimu, turizmo potencialas Veisiejuose nėra išnaudojamas. Veisiejus būtų galima vadinti Dzūkijos Trakais. Žinoma, juokais galima sakyti, kad pilies nėra, bet piliakalnių Veisiejų apylinkėse tikrai netrūksta.
Ar miestas gali būti kurortu?
Rašant šias eilutes teko atsiversti ir Lazdijų rajono strateginį plėtros 2011-2020 m. planą, kuriame nurodoma, kad Veisiejus siekiama paversti kurortine teritorija. Šis faktas yra džiuginantis, tiesa, kokie jo rezultatai ir kokių veiksmų imtasi tam įgyvendinti, nėra aišku.
Oficiali sąvoka „kurortinė teritorija“ yra „Vyriausybės suteiktas statusas gyvenamajai vietovei arba jos daliai (gyvenamosioms vietovėms arba jų dalims), kurioje (kuriose) yra gamtinių išteklių, galinčių turėti gydomųjų savybių, ir speciali infrastruktūra naudoti šiuos išteklius sveikatinimo, turizmo ir poilsio reikmėms“.
Pažvelgus į Vyriausybės nutarimą dėl kurorto statuso suteikimo gyvenamosioms vietovėms reikalavimų aprašo, atrodytų, kad tie reikalavimai kurortinei teritorijai nėra ypač sudėtingi. Vietovei reikia turėti sutvarkytą inžinerinę ir komunikacijų infrastruktūrą (tokią kaip nuotekų tinklai, karšto-šalto vandens tiekimas ir pan.). Vietovė taip pat turi atitikti aplinkosauginius reikalavimus, joje turi būti ir socialiai saugi aplinka. Tam reikia policijos įstaigos, pirminės sveikatos priežiūros įstaigos, skęstančiųjų gelbėjimo tarnybos (jei yra rekreacinis tvenkinys). Vienas iš aplinkosauginių kliuvinių gali būti tai, jog tranzitinis krovininis transportas negali važiuoti per kurortinę teritoriją, bet turi ją aplenkti aplinkkeliu arba specialiai pažymėtais keliais.
Kurortinei teritorijai nustatyti ir gamtos išteklių reikalavimai, t.y. joje turi būti bent vienas iš šių gamtos išteklių, kurie turi arba gali turėti gydomųjų savybių: mineraliniai vandenys, gydomosios durpės (gydomasis purvas), rekreacinių želdinių ir vandens telkinių, sveikatai palankus mikroklimatas. Gyvenamoji vietovė, kuriai siekiama kurortinės teritorijos statuso, turi pasižymėti vaizdingu kraštovaizdžiu ir turėti sutvarkytą rekreacinę aplinką. Dėl šio kriterijaus Veisiejams tikrai neturėtų kilti problema.
Pagrindinė kliūtis
Be abejo, kurortinė teritorija turi turėti ir tam tikrą specialią infrastruktūrą. Čia tikriausiai ir kyla daugiau problemų, mat reikalaujama turėti ne mažiau kaip vieną viešbučio tipo apgyvendinimo įstaigą, turizmo informacijos centrą, ne mažiau kaip vieną maitinimo įstaigą, ne mažiau kaip dvi kultūros ir pramogų įstaigas, dviračių takus, sporto aikštyną, stovyklavietes, paplūdimių infrastruktūrą, sportinio, turistinio inventoriaus nuomą.  Tai būtų visiškai pateisinami reikalavimai, tačiau kiek keista, kad reikalaujama, jog ši infrastruktūra veiktų ištisus metus. Toks reikalavimas, mano nuomone, yra perteklinis. Ne visuose dabartiniuose kurortuose tokios paslaugos teikiamos ištisus metus. Palanga ir Neringa yra sezoniniai kurortai, Birštonas ar Druskininkai taip pat jaučia sezoninius svyravimus ir teikiamų paslaugų spektras žiemą tikrai keičiasi. Tačiau pagrindinė kliūtis Veisiejams tikriausiai yra tai, jog reikalaujama turėti bent vieną kurortinio gydymo arba sveikatinimo įstaigą, visus metus teikiančią kurortinio gydymo ir sveikatinimo paslaugas, ir  prie jos esančią atitinkamą gamtinių veiksnių naudojimo sveikatinimo reikmėms infrastruktūrą (tokią kaip reabilitacijos centras, sanatorija, pėsčiųjų ir dviračių takai, poilsio, miško parkai, atokvėpio vietos ir pan.). Šie sugriežtinti reikalavimai kurortinėms teritorijoms buvo įvesti 2011 m. Nežinau, kokie galėtų būti to sugriežtinimo motyvai – gal tai, kad visoje Lietuvoje atsirado daug vietovių, norinčių tapti kurortinėmis. Tai ir Daugai, ir Tytuvėnai, ir Kulautuva, ir Molėtai, ir netgi Varėna.
Galutinis tikslas
Gauti kurortinės vietovės statusą yra šaunu. Veisiejai stotų į vieną gretą su tokiais miestais ir miesteliais kaip Anykščiai, Trakai, Zarasai, Ignalinos miesto Strigailiškio ir Palūšės kaimų dalių teritorijos. Kurortinė teritorija suteikia tam tikrą kokybės etiketę, savivaldybė gauna šiokį tokį papildomą finansavimą, vietovė gauna daugiau reklamos. Visgi dabartinį reikalavimų barjerą Veisiejams būtų sunku įveikti.
Tačiau pats kurortinės teritorijos statuso gavimas nėra galutinis tikslas, nes pagrindinis tikslas yra ne vietovės statusas, o tai, kad ta vietovė pritrauktų žmones, skatintų vietinį verslą, ir žmonės galėtų daugiau uždirbti iš turizmo. Tam reikia ir valstybinių bei europinių investicijų, ir privataus verslo iniciatyvos. Rekreacinės infrastruktūros vystymui, žinoma, Veisiejai, neturi didelių privalumų – jie nėra savivaldybės centras su savo administracija, biudžetu ir atitinkama infrastruktūra (kaip Trakai, Molėtai ar Varėna). Veisiejai taip pat nėra arti didelio urbanistinio ekonominio centro kaip Trakai šalia Vilniaus ar Kulautuva šalia Kauno, kas leistų pritraukti didelius srautus miestų gyventojų rekreacijai, ypač savaitgaliais. Nuo didmiesčių Veisiejai yra nutolę apie 120-140 kilometrų, kas yra per toli vienos dienos kelionėms.
Reikia plėtros plano ir traukos objekto
Galbūt ir sunku tikėtis, kad Veisiejai pritrauktų turistus, poilsiautojus, bet pirmiausia reikia pradėti nuo plėtros plano ir strategijos. Šiuo atveju rekomenduočiau nepagailėti pinigų galimybių studijai turizmui, Veisiejų kurortinei vietovei vystyti. Užsakant studiją  galima pasinaudoti ir ES lėšomis.  Veisiejai gali pritraukti turistų srautus galbūt ir ne ilgesniam laikui, bet jei miestelyje ir aplink bus atitinkamų pramogų ir veiklos, tai žmonės atvažiuos dienai ir iš Druskininkų kurorto, savaitgaliui iš Alytaus, Marijampolės ar netgi iš toliau ilgesniam laikui.
Veisiejams reikia tokio objekto, kuris generuotų tam tikrą trauką. Galbūt reikia kokios nors vandens sporto bazės (pavyzdžiui, irklavimo). Jau vien treniruotės ir judėjimas ežeruose suteiktų tam tikros dinamikos miestelyje. Ir vietiniam jaunimui tai būtų papildoma veikla. Nesu ekspertas, bet, manyčiau,  miestelis ir aplinkinis kraštas yra tinkamas vandens sportui. Neįsivaizduoju, kodėl Veisiejuose nėra vandens dviračių, valčių nuomos punkto ar kokių nors pramogų, kurių, pavyzdžiui, negalima rasti Druskininkuose. Galbūt tam tiktų vandens pramogų infrastruktūra ežere (čiuožykla, tramplinai ir pan.), galbūt verta pamėginti išnaudoti istorinį jotvingių paveldą, pavyzdžiui, atkuriant kokią nors istorinę pilaitę, įrengiant pėsčiųjų turizmo takus, kad ir iki įspūdingo Paveisininkų piliakalnio. Kiek stebina, kad miestelyje nėra jokios jaukios kavinės ežero pakrantėje.
Lengviausia – nieko nedaryti
Judant į priekį reikia turėti tam tikrą viziją, kitu atveju tikslą pasiekti bus sunku. Siekiant paversti Veisiejus tikra turistine teritorija, reikės verslo pastangų, bet pradžioje reikia investicijų iš valstybės, iš savivaldybės pusės. Tam reikia naudotis ES paramos lėšomis. Nereikia pamiršti, kad Druskininkai buvo išjudinti pirmiausia valstybės, savivaldybės, o po to ir ES lėšomis. Nereikia praleisti tokios galimybės. Kartu svarbu stengtis išsaugoti ir paveldą, miestelio savitumą, kad jo centras nebūtų apkaltas plastikinėmis dailylentėmis ar nepridygtų miestelio paveldą darkančių pastatų. Galbūt kai kas sakys, jog to padaryti neįmanoma, bet neįmanoma viskas tik tuomet, kai nieko nedarai.
Darius Šavolskis, druskininkietis.