B. Rūtelionis: pasijutome kaip misijos „Sibiras“ dalyviai

Rajono žirgininkai ir jų draugai iš visos Lietuvos, kaip jau buvo rašyta spaudoje, baigė savo kelionę po mūsų rajono piliakalnius. Išjoję sekmadienį, po artojų varžybų, keturias dienas praleidome keliaudami po savo kraštą. Kartu jojo žirgininkai iš Kauno, Žiegždrių, Joniškio, Kalvarijos, Marijampolės.
Šiuo žygiu paminėjome ne tik Piliakalnių metus, nes 2017 – uosius Piliakalnių metais nutarė įamžinti LR Seimas, priimtame dokumente akcentuodamas, kad piliakalniai yra baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simboliai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimo šaltinis. Šiuo savo žygiu paminėjome ir Žirgininkų klubo 10 – metį. Žygį baigėme aplankydami vieną didingiausių, gražiausių ir, ko gero, geriausiai tvarkomą Rudaminos piliakalnį, jo papėdėje pasodinome ąžuoliuką. 21 piliakalnį aplankėme raitomis, iki dviejų – Krikštonių ir Druskininkėlių piliakalnių – dėl laiko stokos vykome automobiliais.
 Kelionės metu matėme ne tik gražių dalykų, bet ir daug netvarkos, aplaidumo. Buvo gėda prieš svečius ne tik dėl sulūžusių, nupuvusių, kai kur dar nuo sovietmečio užsilikusių ženklinimo lentų, ant kurių dar matėsi numuštų raidžių LTSR žymės. Pasakysiu taip: kur padorūs, supratingi seniūnai, ten ir piliakalniai prižiūrėti, sutvarkyti, brūzgynai išpjauti. Tačiau buvo ir tokių, iki kurių jokios nuorodos nėra. Aplinkui – tik aparta, užtverta, išakėta arba laukai žaliuoja, jokio kelio nei takelio prie kai kurių nėra. Važiavome pagal Turizmo centro parengtą žemėlapį. Jame sumaišyti visi žymėjimai, nesuprasi, kur senkapiai, pilkapiai ar piliakalniai. O kai pagaliau piliakalnį, kaip kokį paparčio žiedą, randi, tai šalia jo – tik ženklinimo lenta, kurioje šalia visų piliakalnių vienodai parašyta, kad tai Lietuvos valstybės saugomas kultūros paminklas. Nei koks piliakalnio pavadinimas, nei detalesnės informacijos nėra.
 Pasak vieno žygio dalyvių, pasijutome kaip misijoje „Sibiras“ dalyvavę. Pavyzdžiui, aplink Ūdininkų piliakalnį iškasinėta, išrausta, nesuprasi, kas ten padaryta ir kokiu tikslu. Iš vienos pusės žiūrint, nelabai gražu buvo prieš savo svečius – žirgininkus iš kitų rajonų, tarsi mes tyčia norėjome tokius vaizdus jiems parodyti. Iš kitos pusės gal ir gerai, žinosime, į ką rajone reikia atkreipti dėmesį, ką sutvarkyti. Juk jau jei kartą šie metai – Piliakalnių, tai puiki proga jais pasirūpinti, kad atkreiptumėme ir jaunimo dėmesį į šiuos objektus, primintumėme didingą tautos praeitį, sužadintumėme pilietiškumą, pasididžiavimą savo valstybe. Manau, kad ne tik Piliakalnių metai šitiems darbams mus įpareigoja, bet ir faktas, kad artėja Lietuvos nepriklausomybės 100 – metis. Argi ne puiki dovana šia proga būtų, jei vietos bendruomenės kaip nors įsiamžintų tvarkydamos piliakalnius? O kur regioniniai parkai, kur jų įtaka, jų iniciatyvos?  
Nors finansinės paramos ir dovanų šio žygio dalyviams iš savivaldybės gavome, tačiau būtų buvę gražu, kad kas nors iš vadovų būtų mus kelionės metu aplankęs, dėmesį parodęs, padėkojęs, kad atkreipiame Lietuvos dėmesį į mūsų rajoną, į jo lankytinas vietas. Taip pat dėkojame Seirijų žirgynui, Veisiejų technologijos ir verslo mokyklai, ūkininkui Zigmui Janušauskui, Šlavantų seniūnijos seniūnei Julijai Maziukienei, Rudaminos krašto bendruomenei. Visi jie gražiai mus priėmė ir padėjo kuo galėdami.  
Žirgininkų klubas žada aplankyti ir Seimą, apie savo kelionę papasakoti LR Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui. Jam įteiksime ir kelionės katalogą, filmuotą žygio medžiagą. Gal tada ir Seime atsiras noro priimti kokį nors dokumentą, kuris ne tik gražiais žodžiais, bet ir pinigais padėtų šiuo mūsų tautiniu paveldu rūpintis. 

Benius Rūtelionis, Žirgininkų klubo steigėjas ir narys