B. Gražulienė: išdrįso senjorės – ir pateko į Dainų šventę

Taip, tikrai mes, TAU moterys, senjorės, vyksime į šimtmečio Dainų šventę Vilniuje. Kai kurios iš mūsų pirmą kartą pabuvos tokio masto renginyje. O atranką praėjome, galima sakyti, dėl puikios mūsų nuotaikos, dėl linksmos programos. Dar ir dėl to, kad visos puikiai dzūkuojame, kas labai patiko atrankos komisijos vadovei Loretai Sungalienei, kuri buvo atvykusi į Lazdijus vertinti visų kolektyvų.
Mūsų, TAU moterų, dainavimas prasidėjo tarsi atsitiktinai – po užsiėmimų vis lyg sau padainuodavome jaunystės dainas. Vėliau sugalvojome burtis į ansamblį. Zuzana Urbonaitė mane  vadovauti pasiūlė. Taip ir pradėjome. Iš pradžių važinėjome į rajono renginius, vėliau dalyvavome respublikiniame festivalyje. Ir buvome labai pastebėtos, pagirtos. „Dzūkės džiugino akis ir širdį“, – rašė apie mus. Dėl to buvome labai padrąsintos.  
Kai kiti kolektyvai jau beveik metai ruošėsi Šimtmečio Dainų šventei, mes tik šią žiemą sugalvojome, kad pabandysime įveikti atranką. „Mums kas – mes ne profesionalai. Mūsų niekas nei bars, nei kritikuos, kad netinkamai pasiruošėm“, – kalbėjome tarpusavyje.
Kaip visada, rinkomės liaudies dainas. Bet tik  linksmas, kurias dainuodavome jaunystėj. Juk šimtmečio šventė. Turėjome paruošti 20 minučių pasirodymą. Ne tik tarpusavyje susijusios dainos, bet ir tekstas – vientisas scenarijus. Net naktimis nemiegojau jį rašydama, vis galvojau, ką dar reikia patobulinti... Loretai labai patiko mūsų pasirodymas – ne tik dainos, gyvenimiški pasakojimai, bet ir nuotaika. Ji net keletą kartų pabrėžė, jog šitos linksmos moterys tikrai turi patekti.
Bet ir vėl – neturėjome tinkamų tautinių drabužių. Jie gi brangūs – ne mūsų kišenei. Ir tada meras Margelis atėjo į pagalbą – pasiūlė mums  tuos rūbus nupirkti. Ačiū jam labai. Ne tik Dainų šventėje, bet ir po jos  su tokiais įspūdingais rūbais mes būsime dar labiau pastebimos ir žinomos. Žinot – tautiškumas persiduoda. Štai buvo atvažiavusi mano anūkė, ji ką tik baigė studijuoti švedų kalbą, turi draugų visam pasauly. Tai su tais mano rūbais nusifotografavo, nuotraukas visiems išsiuntinėjo, pagyrimų susilaukė. Vienos mūsų ansamblio narės  7 metų anūkė su mumis į Dainų šventę vyksta  - tai ir jai, matote, tautinius rūbus siuvu. Ir ji nori būti autentiška.
 Kai pradėjau dalyvauti įvairiose veiklose, tai ir vaistus pamiršau – man tų tiesiog nereikia. Amžiumi šiame kolektyve aš – pati vyriausia. Greitai bus 78-eri. Jauniausia – septintą dešimtį įpusėjusi.  Tačiau, kaip matote, visos labai veiklios, drąsios, o svarbiausiai – linksmos. Namuose mažai būnam – vis koncertai, užsiėmimai, repeticijos. O dabar dar ir į tokią istorinę Dainų šventę važiuojam. Para laiko, anoks čia sunkumas...
Štai, ansamblio vėliavą – gyvybės medį išsiuvinėjau. Tai bus mūsų firminis ženklas, kuris nuo šiol mus visur lydės.

Birutė Gražulienė, Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) ansamblio vadovė

Autoriaus nuotrauka: 

Komentarai

Tai pavyzdys turint gyvenimo prasmę. Šaunuolės dainuok ir gyvenimas žydės, o mes kiek galėsim Jums padėsim. Ačiū