Santuokos įžadus atnaujinusi pora liudija, kad tikra meilė nesibaigia...

Pastaruoju metu populiarėja santuokos įžadų atnaujinimas. Meilę vienas kitam pakartotinai prisiekia jau ne tik įžymybės, bet ir paprastos poros. Šia gražia dvasine švente džiaugiasi sutuoktinių artimieji ir aplinkiniai, nes ji liudija, kad tikra meilė gyva ir trunka ne trejus metus, kaip tvirtina kai kurie skeptikai, o iki gyvenimo pabaigos. Štai buvę lazdijiečiai Alvyra ir Jonas Grėbliūnai, minėdami penkiasdešimties metų santuokos sukaktį, atnaujino santuokos įžadus Metelių bažnyčioje, kur ir prisiekė vienas kitam meilę prieš daugelį metų, kurie, pasak jų, prabėgo kaip viena diena. Sutuoktiniai užaugino du sūnus – Gintarą ir Vytautą. Džiaugiasi dviem anūkais ir dviem anūkėmis.
Alvyra Grėbliūnienė, kurią lazdijiečiai pažįsta ir kaip literatę, rašančią publicistinius straipsnius, eiles, prozos kūrinėlius, išleidusią tris poezijos knygeles, sutiko pasidalinti savo mintimis apie santuokos įžadų atnaujinimą, meilę, dabartinę savo veiklą.
– Kaip ir kur susipažinote su vyru, kokia buvo jūsų meilės pradžia?
– Su vyru susipažinome Lazdijuose. Tuo metu dirbau sviesto gamykloje laborante. Iš Dusios kolūkio pieną į gamyklą vežęs Vitas Kliučininkas pasisiūlė man pripiršti vaikiną, kurio vardas Jonas, esą neseniai grįžęs iš kariuomenės. Gyrė, kad jis labai geras, be to, vienturtis. Tas man visai nepatiko, kad vienturtis. Be to, tuo metu nenorėjau leistis į jokias draugystes ir į tokį jo pasiūlymą žiūrėjau skeptiškai. Visgi vieną dieną jis atsivežė į gamyklą Joną ir paragino eiti kartu, kad man parodytų vaikiną. Jis buvo kostiumuotas, stovėjo nugara į mane. Jau norėjau apsisukti ir eiti atgal, bet staiga jis atsigręžė ir pamačiau mėlynas akis, veidą. Jonas man iškart patiko. Taip ir susidraugavome. Vėliau abu sukūrėme šeimą.
– Kokioje bažnyčioje su vyru tuokėtės prieš 50 metų? Kokie prisiminimai įstrigo į širdį, ką prisimenate iš tos ceremonijos?
– Sovietmečiu buvau nutolusi nuo Dievo. Visgi pirmiausia su vyru slapčia susituokėme Metelių bažnyčioje. Svotai buvo Onutė ir Antanas Nedzinskai. Paprašėme, kad mūsų santuokos neįrašytų į bažnytinę knygą. Po to visi pavakarieniavome pas vyro tėvus. Taigi ši bažnytinė santuoka nebuvo tokia, apie kokią svajojau. Tada ji nesuvirpino širdies. Už mėnesio vyko civilinė santuoka. Būtent todėl norėjau dabar atnaujinti santuokos įžadus ir patirti tą ypatingą jausmą ir dar kartą ištarti meilės priesaikos žodžius...
– Kaip pavyko tiek metų praleisti kartu ir išvaikyti kilusius dūmus, kurių būna kiekvienoje šeimoje?
– Man atrodo, kad tai duota Dievo. Be to, už mane labai meldėsi krikšto mama. Labai gera ir pavyzdinga buvo vyro šeima, visada mus palaikiusi. Mes patys daug dirbome, auginome vaikus, stengėmės vienas kitą suprasti, užjausti, norėjome būti kartu. Susipykę neaštrinome santykių, bet ieškojome susitaikymo išeities, todėl turbūt ir pavyko sulaukti auksinių vestuvių jubiliejaus. O kodėl taip elgėmės, taip gyvenome, man šiandien atrodo, kad  padėjo kažkas iš aukščiau, gal ir artimųjų malda, nes mes, o tiksliau aš, ilgą santuokinio gyvenimo dalį buvau nutolusi nuo Dievo, tikėjimo... Tik vėliau supratau, jog, nepaisant mano įsitikinimų, Dievas visada buvo ir yra su manimi – ir džiaugsme, ir skausme.
– Kokie mieliausi bendro gyvenimo prisiminimai iki šiol šildo širdį?
– Širdį šildo visi prisiminimai. Jonas man buvo ir yra geras, ištikimas, mylintis vyras. Kadangi neturėjau nei tėčio, nei brolio, nei draugo, jis man atstojo visus. Augo religingoje, pavyzdingoje šeimoje, kur buvo skiepijamos tikros dvasinės ir moralinės vertybės. Vyras mane gerbė, mylėjo, reikalui esant, užstodavo. Kartais, aišku, ir pabardavo, o aš jo paklausydavau.
Prisimenu, koks jis buvo dėkingas man ir laimingas, kai pagimdžiau pirmąjį sūnų!
Kai vyras susirgo meningitu, pasiekė kritinę ribą, kai buvo neaišku, ar pavyks nugalėti ligą, netgi ir tuo metu galvojo apie mane, kaip aš gyvensiu be jo su dviem vaikais… Ačiū Dievui, jis pasveiko. Gal padėjo ir krikšto mamos užsakytos mišios. Tokie išbandymai, sunkumai dar labiau sustiprina meilę.
– Ar turite sėkmingos santuokos receptą?
– Neturiu jokio recepto. Manau, kad kiekvienos šeimos jis yra skirtingas. Labai svarbu vienas kitu pasitikėti. Mes su vyru tikėjome vienas kitu, todėl ir išsaugojome santuoką. Nebuvau šventoji. Jaunystėje buvau šiek tiek padūkusi, turėjau gerbėjų, mėgau bendrauti, mėgau susiėjimus, tačiau kažkaip sugebėjau neperžengti tos raudonos linijos. Vyras irgi turėjo pasisekimą tarp moterų, bet mes vienas kitam pavydėjome protingai. O štai kvailas pavydas gali žmones išties išskirti.
– Ką patartumėte šiuolaikiniams jauniems žmonėms, kurie nenori įsipareigoti ir dažniausiai gyvena kartu nesusituokę, dažnai keičia antrąsias puses, ieškodami vis geresnės?
– Santuoka – tai saugumas, pagarba, ištikimybė. Tie, kurie gyvena nesusituokę, mano manymu, negerbia savęs. Jie yra nesaugūs, kadangi bet kada vienas kitą gali palikti. Man tokie neįsipareigojantys santykiai yra nesuprantami.
– Ar galėtumėte pasakyti, kas yra meilė?
– Dievas yra meilė, dabar galiu tai pasakyti. Apibrėžimų apie meilę yra sukurta daugybė. Man labai patinka C. S. Lewiso knygoje „Keturios meilės“ meilės suskirstymas į keturias atmainas: prisirišimas, draugystė, Erotas ir artimo meilė. Pirmosios trys atmainos atsiranda savaime, bet be ketvirtosios – artimo meilės – bet kokia kita meilė gali išsigimti, apkarsti ir tapti pavojinga. Siūlyčiau šią knygelę perskaityti. Mes santuokoje išgyvenome visas meilės atmainas ir artimo meilė mums padeda toliau gyventi vienam su kitu ir bendruomenėje.
– Ar meilė keičiasi bėgant metams – jaunystėje ir įžengus į brandų amžių?
– Pratęsdama prieš tai pasakojimą apie meilę, noriu pasakyti, jog meilės atmaina Erotas išlieka, bet jau nėra tokios aistros, kokia būna pačioje pradžioje. Kai užauginti vaikai ir sulauki brandaus amžiaus, tada gerbi, vertini mylimą žmogų ne vien už jo gerąsias savybes. Kai sugebi jį mylėti tokį, koks jis yra, kai sugebi atleisti klaidas ir dovanoji jam save nesitikėdama to paties, bet jauti, kad tikrai gauni atsaką, tada tikrai gali pasakyti, kad myli vienas kitą.
– Koks jūsų mėgstamiausias posmas, posakis ar mintis apie meilę?
– Tai Naujajame Testamente paskelbtas apaštalo Pauliaus I laiškas korintiečiams, kuriame yra himnas meilei:            
Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės,
aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės, –
nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė
maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.
 Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
(1 Kor 13, 1–8).
Per šv. Mišias Metelių bažnyčioje, kai atnaujinome santuokos įžadus, kan. Vytautas Prajara, aukodamas šv. Mišias, dienos Šv. Rašto skaitiniui buvo parinkęs šį tekstą ir pakvietė mane jį paskaityti.
– Kodėl nusprendėte atnaujinti santuokos įžadus?
– Prieš 50 metų tuokėmės slapčia, nebuvau giliai tikinti. Dabar jau esu tvirto tikėjimo kelionėje, todėl norėjau laisvai prie altoriaus iš naujo prisiekti savo meilę vyrui. Prieš tai buvau atlikusi viso gyvenimo išpažintį.
– Ką jautėte šios ceremonijos metu?
– Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo diena. Džiaugiausi, kad su vyru sulaukėme 50 metų vedybų jubiliejaus, nepaisant apkalbų ir patirtų sunkumų bei kančių.
– Kas jus sveikino su auksinėmis vestuvėmis ir santuokos įžadų atnaujinimu, kaip ir kur šventėte šią svarbią datą?
– Po iškilmingos ceremonijos bažnyčioje vakarienė vyko nedidelėje giminaičių ir bičiulių draugijoje Metelių parapijos salėje, kur buvo gražu, jauku, labai šventiškai išpuoštas stalas, pateiktas skanus maistas. Už tai esame dėkingi Danguolei Alksninienei. Su santuokos įžadų atnaujinimu mus sveikino klebonas V. Prajara, išsakęs daug šiltų ir prasmingų žodžių, įteikė mums ir įrėmintus įžadus.
Džiaugiamės, kad ceremonijoje ir vakarienėje su mumis buvo ir pirmosios santuokos liudytojai lazdijiečiai Onutė ir Antanas Nedzinskai.
– Kuo su vyru užsiimate išėję į užtarnautą poilsį?
– Išėję į pensiją, pardavėme Lazdijuose namą, kurį pasistatėme kartu su vaikais savo rankomis, ir persikėlėme gyventi į Druskininkus. Vyras labai nagingas ir gabus, deja, susirgus tėvui negalėjo siekti aukštesnio mokslo. Vėliau pats buvo sunkiai susirgęs. Bet ir nebaigęs mokslų, jis labai išmintingas, protingas. Nors ir vienturtis, nebuvo išlepintas, viską mokėjo dirbti. Druskininkuose irgi mėgsta meistrauti, remontuoti... Nemažai laiko praleidžia garaže su savo varžtukais ir gręžtuvais. Yra labai tvarkingas ir darbštus. Nors nėra didelis poezijos mėgėjas, domisi mano kūryba, dalyvauja kartu su manimi įvairiuose renginiuose. Man smagu kartu su vyru visur dalyvauti, pašokti, pabendrauti. Esame nemažai pakeliavę po Lietuvą, Lenkiją, pabuvojome Maltoje, Prancūzijoje, Lurde.
Aš užsiimu kūryba. Esu Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos, Druskininkų poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos „Branduma“ narė, Tėviškės pažinimo draugijos Druskininkų skyriaus vadovė, Druskininkų krašto tautotyros metraščio sudarytoja. Tuoj ši knyga išvys dienos šviesą. Lazdijuose pradėjusi veiklą Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijoje, ją tęsiu ir Druskininkuose, vadovauju šiam skyriui Druskininkų (Ratnyčios) šv. apaštalo Baltramiejaus parapijoje.
– Jei pagautumėte auksinę žuvelę, ko jos paprašytumėte savo ir viso pasaulio šeimoms?
– Paprašyčiau santarvės. Patarčiau visiems neskubėti skirtis. Kaip tvirtina liaudies išmintis, reikia 10 kartų pamatuoti ir tik tada kirpti. Jei davei priesaiką mylėti ir džiaugsme, ir varge, neapleisti, reikia jos nepamiršti, ji labai svarbi. Žinoma, būna ir labai svarbių priežasčių, dėl kurių reikia santuoką nutraukti... Jau dabar iš savo ir kitų gyvenimiškos patirties galiu pasakyti, kad, kuriant katalikišką šeimą, prie altoriaus reikia žengti ne dėl nuotakos gražiausios suknelės ar didžiulės vestuvių puotos, bet dėl atsakomybės sau ir Dievui.

Dalia Juknevičienė, „Lazdijų žvaigždė“

Nuotr. iš asmeninio archyvo.