Verstaminietės ožkos net NATO kariškius sustabdė

Užsukus pas Verstaminų kaime, savo tėviškėje, įsikūrusią Oną Sušinskaitę, iškart akys nukrypsta į kieme lyg kokius skalbinius plevėsuojančius sūrius – ožkų sūrius.
Kurgi ožkelės? „Kai toks karštis, mano „mergaitės“ tvarte“, – patikina šeimininkė ir kviečia, jei tik noras yra, pasižiūrėti. Vos pradarius duris, pasipila būrys „mergaičių“ – taip ožkaites vadina moteris. Ir tuoj ima vardais šaukti šias Zaneno veislės gražuoles. „Štai Albinutė, o ta su tešmeniu iki žemės – Mėta. Yra ir Skaiva. Jos turi „unoravų“ ponių vardus“, – juokiasi šeimininkė, beglostydama net 14 baltųjų gražuolių – keturias melžiamas ožkas, tris su ožiukais. „Turėjau 21, bet dalį papjoviau. Reikia ožius pjauti, visų žiemai tikrai nepaliksiu, bet kad laikysiu ožkas, tai jau tikrai. Juk kol pajėgi, sėdėti be darbo neišeina“, – sako O. Sušinskaitė. Viena baltoji gražuolė ypač meiliai glaustėsi prie šeimininkės. Mylite savo augintines? „Jei nemylėčiau, neauginčiau“, – teigia ji.
Auksinės žuvelės daug ožkų išprašiusi
„Ryte du kartus perplaukiu balą“, – patikina energinga moteris ir tuoj kviečia prie tvenkinio, kuriame žydi lelijos, o šalia padėta meškerė. Šeimininkė sako, kad sesuo kasdien žuvukių katinams prigaudanti. O. Sušinskaitė tuoj brenda į balą ir rankomis papliuškena vandenį. Ir ką jūs manote? Visas būrys japoniškų karosų lyg pašaukti atplaukia. Auksinės žuvelės? Taip, pernai prileidau. Paprašiau ir daug ožkų davė“, – vis pajuokauja  šeimininkė.
Prisėdame ant suolelio po kaštonu – vėsu, gera. Kada gi ta pirmoji ožkelė atkeliavo į jūsų ūkį? „Čia mano tėviškė, tačiau daugiau nei trisdešimt metų dirbau Alytuje, užsidirbau pensiją ir sugrįžau. Mieste nepripratau, turiu tvirtai basomis kojomis jausti žemę. Pirmą ožkelę parsivežėme su kaimyne. Ji pirko sau ir aš nusipirkau. Taip viskas ir prasidėjo. Kaimynė ožį vis surasdavo, atsirado ožiukų“, – pasakoja verstaminietė pridurdama, kad, ko gero, ta pirmoji ožkelė sumekeno jos kieme prieš kokius 10 metų.
Iš 3 litrų grietinės – 200 gramų ožkų sviesto
Pieningiausia O. Sušinskaitės ožka duoda daugiau nei du litrus pieno: „Per dieną iš savo pieningiausios ožkos primelžiu beveik 5 litrus pieno. Kitos mažiau duoda.“ Ožkos ganosi aplink sodybą esančiose pievose. Pirmiausia išrenka vaistinius augalus, ėda ir krūmus. „Ožka ir medin įlipusi gali išsimaitinti“, – juokauja šeimininkė. Juk sakoma, jog ožka 200 augalų minta. „Kaimynas Povilas Garbenčius avižų pritraiško, tai mano ožkelėms labai patinka“, – pasigiria moteris gerus kaimynus turinti. Jos augintinės pririštos, jaunikliai palaidi.
Su pašarais – ne bėda, mat  kaimynas šienauja O. Sušinskaitės pievas ir vis paklausia, kiek rulonų reikės, kiek ji pasakanti, tiek ir pristatantis į namus. Ir pati Ona net su dalge moka pjauti: „Pažiūrėkit, kiek nušienavau.“
Darbštumo jai netrūksta – spaudžia ožkų sūrius, muša sviestą. Tuoj nuo virvės kabina sūrius vis klausdama, kokio norėtume paragauti – kietesnio, minkštesnio. „Išdalinu aš juos“, – teigia ji, svetingai kviesdama trobon ragauti savo skanėstų. Paragavus iškart pasidaro aišku, jog ji – puiki šeimininkė. Tikras skanumėlis, gali pirštus apsilaižyti. „Eksperimentuoju. Kas galvoj šauna, tokius ir darau. Dabar esu suspaudusi sūrį  su spanguolėmis“, – sako O. Sušinskaitė.
O jau ožkų sviesto gardumas! Aš pirmą kartą ragavau – tikras stebuklas. Sviestas baltut baltutėlis. „Ir žiemą, ir vasarą toks baltas. Ožkų sviestas nebūna geltonas“, – šypsodamasi sako ji. Daug to sviesto sumušate? „Nedaug. Iš 3 litrų grietinės išeina 200 gramų ožkų sviesto“, – nustebina verstaminietė. Jos ožkų sviestas pagardintas citrinų  žievelėmis, česnakais, krapais. „Tepu sviestą ant duonos, dar lašišos užsidedu – tokie mano pusryčiai“, – juokiasi. Ir aš tepuosi ant ožkų sūrio ožkų sviesto – neišpasakytas gardumėlis. Tikras stebuklas! Burnoj tirpsta! Bet suprantu, kad ne sviestas ir ne sūris stebuklas. Stebuklas – O. Sušinskaitė, kurios darbščios rankos geba suspausti tokius sūrius, sumušti ožkų sviestą ir dar kiekvieną, pro šalį važiuojantį ir jos baltąsias gražuoles pamačiusį, stabtelėjusį, tais gardėsiais pavaišinanti. Kaip tąsyk...
Sūriais vaišino ir NATO kareivius
„Čia gal kokios pratybos vyko, tai kariškiai pro mus važiavo, o aš savo ožkas namo giniau, tad jie sustojo, praleido, o aš juos ožkų sūriais pavaišinau. Vis juokiuosi, kad mano ožkos net NATO kareivius sustabdė“, – juokavo energinga, kupina optimizmo moteris,  prisipažinusi, kad jai ir kompiuteris nesvetimas, mat kursus lankiusi, tad moka juo naudotis.
Gyvena O. Sušinskaitė šalia mūsų kaip visi, sako ir rašyti nėra apie ką. Bet pamatytumėte jos ožkų būrį, paragautumėte sūrio, jos ožkų sviesto su pagardais, dar pasišnekėtumėte iš visos širdies, tai suprastumėte, kokia ypatinga ši moteris. Dar ko nors jos auksinių žuvelių paprašytumėte…
Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“