Teizų bibliotekoje liejosi poezija

Apie poeziją įvairiais laikais kalbėta ir ginčytasi labai daug. Vieni manė, kad poeziją reikia kurti pagal griežtus reikalavimus, nustatytą rimavimą ir ritmą; tiksliai nustatyti eilėraščio adresatą ir naudą. Kiti teigė, kad poezijos negalima varžyti, kad ji turi gimti iš poeto kančių ir jo saviraiškos.
Ir tikriausiai nėra iš mūsų nei vieno, kuris nebūtų bandęs kurti, ypač jaunystėje, kai aplanko pirmoji meilė, o dar dažniausiai nelaiminga. Vieniems kūrybos laikotarpis labai trumpas, o kitus jis lydi ilgą laiką ar visą gyvenimą. Galiu drąsiai tarti, kad poezija gimsta iš tam tikrų jausmų ir visad sukelia tam tikrus jausmus.
Išsiilgę poezijos posmų, susirinkome Teizų bibliotekoje paminėti poezijos dieną. O savo eilėmis, brandžiomis, išjaustomis, ir net su dzūkiška tarme su mumis dalijosi viešnia Palmyra Daugėlaitė-Pracuvienė. Ji yra mūsų kraštietė, gimusi Šventežerio miestelyje, ten ir baigusi vidurinę mokyklą. Mokėsi medicinos, bet visad turėjo svajonę dirbti bibliotekoje, tarp knygų ir žmonių. Nes labai  patiko skaityti ir bendrauti su žmonėmis. Šią svajonę jai pavyko įgyvendinti. Ir tikrai Palmyra labai šiltas, malonu žmogus, turintis neeilinių sugebėjimų kurti eiles. Tą popietę ji pristatė dvi savo eilių knygas: “Sielos šauksmas” bei  “Smilgų nemiga”. Autorė mielai dalijosi savo eilėraščiais, atsakinėjo į įvairius klausimus, išlaikė kūrybinį išbandymą. Labai malonu, kad buvo žmonių, kurie Palmyrą prisimena dar iš mokyklos laikų, jie jautriai kalbėjo apie autorę bei jos eiles. O tarp eilėraščių nugulė ir dainos. Juk dainos taip pat gimsta iš eilių.
Nuoširdžiai dėkoju Palmyrai, kad atvyko pas mus ir nudžiugino mūsų sielas ir širdis savo eilėmis.
Ačiū muzikantams Gintarui ir Taurui, kad užliejo mus muzikos garsais.
Ačiū už nuostabią piešinių parodą Gintarei Maciulevičienei, kuri mūsų biblioteką papuošė spalvomis po niūrių žiemos dienų.
Ačiū Jums visiems atėjusiems, nes Jūsų apsilankymas suteikė man didelį džiaugsmą jaustis reikalinga.
Linkiu visiems kuo dažniau paskaityti eilėraščių posmų, paklausyti mėgiamų dainų, piešti ir kurti aplink save gėrį ir grožį.
Gyvenkime dėl šiandienos, mylėkime dėl rytojaus...
Juokimės iš kiekvienos vakarykštės dienos.
Niekuomet nesigailėkim praeities, bet visuomet turėkime viltį ateičiai...
Ir vertinkime kiekvieną akimirką, kurią dabar gyvename.
Daiva Karaliūnienė
D. Karaliūno nuotr.