Dovana gimtinei: Verstaminų bibliotekoje B. Karakaitė mokė anglų kalbos

„Šią idėją pasigavau Lenkijoje. Opolėje daug užsieniečių, tad savanoriai bibliotekose moko užsienio kalbų nemokamai, o ir norinčių mokytis tikrai netrūksta“, – tikino į Verstaminų biblioteką atskubėjusi Birutė Karakaitė, tik ką sugrįžusi gimtinėn iš Lenkijos, kur studijuoja siekdama Europos studijų magistro laipsnio. Tad visai nenuostabu, jog Verstaminų bibliotekos bibliotekininkė Zita Marčinskienė maloniai priėmė viešnią ir sukvietė norinčius ne tik pasiklausyti advento skaitymų, pasižiūrėti net tris bibliotekoje veikiančias parodas, bet ir visą savaitę pasimokyti anglų kalbos.
„Kai sugrįžtu į Verstaminus, aš visada dairausi aplinkui, kas ką pasistatė, kas medžius išpjovė, sutiktus pažįstamus pakalbinu, stengiuosi aplankyti savo buvusius mokytojus, man įdomu, kaip jiems sekasi, pasidomiu, kaip gyvena mano buvę klasės draugai. Man svarbu kalbėti lietuviškai, man įdomus mano kraštas, o ir savo bendramoksliams aš visai nesunkiai paaiškinu, kur yra mano gimtinė, ir savo vardą mokau tarti taisyklingai, mat aš ir jų vardus stengiuosi ištarti be klaidų“, – pasakoja Birutė Karakaitė.
 Ji mokėsi Verstaminų mokykloje, paskui Lazdijuose. Birutė teigia, jog ji nebuvusi pati geriausia mokinė. „Mano lietuvių kalbos mokytoja Roma Juškauskienė mane gerai išmokė lietuvių kalbos, pradinių klasių mokytoja buvo Danutė Zajankauskienė,“– tikina Birutė, šiandien kalbanti, be abejo, lietuviškai ir dar angliškai, vokiškai, prancūziškai, o dabar dar besimokanti ir lenkų kalbos. „Truputėlį gėda, kad neišmokau lenkų kalbos anksčiau, bet mokytis niekada nevėlu, juolab jog ir proga puiki, o ir draugų lenkų universitete turiu“, – sakė ji.
Birutė baigė VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. „Aš stojau mokytis neakivaizdžiai, mat norėjau dirbti ir mokytis. Taip klostėsi gyvenimas, kad, labai norėdama mokytis, privalėjau save išlaikyti ir už mokslą susimokėti. Tiesiog tokios buvo susidariusios sąlygos. Turiu pasakyti, jog dirbti pilnu etatu ir dar studijuoti labai sunku, bet aš labai norėjau“, – sakė ji.
Po studijų B. Karakaitė gyveno ne Lietuvoje, stažavosi Lietuvos ambasadoje Berlyne, Lietuvos misijoje Ženevoje ir mokėsi kalbų, mat norėjo magistro laipsnio siekti užsienyje, o tam, ką ji ketino studijuoti, reikėjo mokėti ne tik vokiečių, bet ir prancūzų bei anglų kalbas. Gyveno Vokietijoje 4 metus, stažavosi ir visą likusį savo laiką skyrė kalbų mokymuisi, kaip pati sako, buvo padariusi ketverių metų pertrauką. „Anglų kalbos mane mokė kraštietė iš Vilniaus tiesiog per „Skype“, o aš tuo metu stažavausi Vokietijoje. Anglų kalba nesunki, o štai prancūzų reikia ir pasitobulinti Prancūzijoje. Ir dabar turiu planų vykti į Prancūziją, ten savanoriauti ir, žinoma, bendrauti prancūziškai“, – sakė Birutė, visada gyvenime išnaudojanti visas įmanomas galimybes, mėginanti vienu šūviu nušauti du zuikius.
Darbštumo ir užsispyrimo jai netrūksta. Užaugusi 5 vaikų šeimoje, ji išmoko dirbti. „Viena mama mus penkis užaugino“, – sakė mergina. O kaimo moterys pasakojo, jog niekada negirdėjo jų nei besiskundžiančių, nei pasibėdojančių, nors vienai mamai su penkiais vaikais buvo nelengva. Prie Kūčių stalo visada stengiasi susėsti visi: ir po užsienius vis važinėjantys broliai, ir Lietuvoje gyvenanti sesė, ir ji, Birutė, šiemet jau parskubėjo į namus, o ir draugės iš Vokietijos dar laukianti. „Tu, Birute, mamos pasididžiavimas“, – sakė moterys. „Visi mes“, – trumpai šypsodamasi atsakė Birutė.
Merginos svajonė – dirbti diplomatinėse institucijose, diplomatinėje sferoje, neatmeta galimybės tą daryti ir Lietuvoje. Dabar ji studijuoja net trijuose universitetuose – Opolės, Johanes Gutenbergo universitete Maince ir Burgundijos, siekia Europos studijų magistro laipsnio. Tai itin įdomi Europos studijų programa, mat studentai privalo mokėti vokiečių, anglų, prancūzų kalbas ir studijuos ne tik Lenkijoje, bet ir Vokietijoje bei Prancūzijoje. „Dabar aš gaunu dvi stipendijas, nes, turėdama patirties ir dirbti, ir mokytis, išbandžiusi savo kailiu visa tai Lietuvoje, aš jau nenorėjau vėl to patirti, tad dabar, nors ir daug įveikusi visokių biurokratinių barjerų, kurių netrūksta ir ten, šiandien gaunu stipendijas ir galiu atsiduoti vien mokslams. Būna taip, kad aš net laukiu paskaitų, mat studijos tikrai labai įdomios“, – prisipažįsta ji. Birutę itin žavi mintis vėl sugrįžti į Vokietiją, kurią ji vadina savo namais, ten turi daug draugų. „Liūdna išvažiuoti iš gimtinės, skirtis su savo šeima, bet juk bendrauji, parvažiuoji. Vokietijoje man labai patiko“, – sakė ji.
Birutė vis šypsosi, o paklausta, ar ji visada taip neleidžia sau liūdėti, tikino, jog išties nemato reikalo, kodėl ji turėtų liūdėti, mat ji – laiminga. „Jei plaukai prie Altajaus neprišąla, tai jau laimė“, – sakė Birutė prisipažindama, jog šie kažkada girdėti žodžiai jai itin įstrigę.
Leidome pasmalsauti, ar mergina nepagalvojanti apie šeimos kūrimą. Birutė teigia, kad ji pirmenybę teikianti mokslui, tad apie šeimą dar negalvojanti, nors jai 30, bet, anot jos, pirmiausia reikia pačiam tvirtai stovėti, kad galėtum išlaikyti kitus. „O magistrantūrą pradėjau dar tik šiemet, tad dar yra ką veikti“, – sakė ji. Mergina sako, jog draugas, jei tik jis bus ne lietuvis, privalės išmokti lietuviškai. „Vertėja jam būti neketinu“, – tikina ji.
Verstaminų bibliotekoje išdalijusi lapus, Birutė vis ragino kibti į mokslus, mokė taisyklingai ištarti angliškus žodžius, kurie vienaip rašomi, o kitaip tariami. Tad mokytis buvo itin linksma, mat teko liežuvį palaužyti. Ir nors susirinkusios pripažino, jog nelengva, Birutė tikino, jog svarbiausia – nebijoti. Ji vis ragino pakartoti vieną ar kitą žodį, o paskui jau visą virtinę svetimų žodžių. Reikia pastebėti, jog visai neblogai sekėsi. Tad kiek pasimokiusios, tuoj Verstaminų bibliotekos bibliotekininkės Zitos buvo pakviestos atsipūsti – išgerti arbatos, pasivaišinti gardumynais. „Aš taip anglų kalbos nesimokiau, tad kitą kartą jau būsiu griežtesnė ir rimčiau kibsime į mokslus“, – tikino Birutė sakydama, jog reikia tik labai norėti ir jau su 100 angliškų žodžių galima komunikuoti. „Na, šimtą iškart sunku išmokti, bet stengtis verta“, – sakė ji.
Birutė – itin komunikabili, tik apie politiką ji kalba nelabai noriai ir sako, jog svarbiausia – per rinkimus eiti balsuoti, ką ji ir daro, nepaisant to, jog gyvena svetur, mat jai ne vis tiek, ką išrenkame. „Ir užsienyje duona ne auksu tepta, ir ten žmonės susiduria su daugybe problemų, – sakė ji. – Svarbiausia – sveikata, o visa kita uždirbama, pasiekiama.“ Ir vėl plačiai nusišypsojo. „Aš nepataisoma optimistė“, – sakė ji ir išskubėjo pas brolį, mat brolienė parašiusi žinutę, jog kažką skanaus į orkaitę šaunanti.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“