D. Valukonytė - Barauskienė: už senelio atminimo įamžinimą galiu tik padėkoti

„Lazdijų žvaigždėje“ buvo išspausdinta kauniečio Antano Staškevičiaus nuomonė „Ar tokio pagerbimo nusipelnė kovotojai už Lietuvos laisvę?“ Ji tikrai galėjo įžeisti ir idėjos autorius, ir šio sumanymo rėmėjus, ir atminimo lentose ant bažnyčių tvorų įamžintų karžygių artimuosius. Galėjo įžeisti, tačiau neįžeidė. Manau, dėl garbaus rašančiojo amžiaus jam galima daug ką atleisti – šiuos jo pastebėjimus taip pat.
Manau, jog turiu teisę kalbėti šiuo klausimu ne tik kaip aktyvus rajono bendruomenės žmogus, žurnalistė, bet ir kaip vieno šiose atminimo lentose įamžintų žmonių –Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus Juozo Valukonio, kurio atminimas yra įamžintas Rudaminoje, anūkė.
Prisimenu tuos metus, kai pirmą kartą sužinojau apie senelio gautą svarbų apdovanojimą. Man, dar paauglei, apie tai papasakojo tėvelis, taip pat jau a. a. Juozas Valukonis. Tačiau didžiuotis šiuo faktu ir net garsiai apie tai kalbėti tuomet nebuvo galima. Senelio, narsiai kovojusio už Lietuvos laisvę, apdovanojimo nemačiau – jį su kitais svarbiais šeimos dokumentais ir relikvijomis mano tėvelis, išeidamas tarnauti į sovietinę armiją, užkasė mūsų vienkiemio sode. O kai sugrįžo – jau neberado.  
Apie senelio apdovanojimą vėliau ir jau daug įtikinamiau aš sužinojau iš močiutės išsaugoto žurnalo „Karys“, išleisto 1936 metais. Jį ir šiandien turiu savo namuose – ilgus metus tai buvo vienintelis rašytiniuose šaltiniuose išlikęs senelio apdovanojimo įrodymas. Žurnalą, beje, pirmą kartą į rankas gavau tik jau būdama suaugusi, studentė. Iki to laiko šeima jį, ko gero, bijodama nemalonumų, buvo kažkur paslėpusi. Užtat šiuo metu yra ir kitas rašytinis šaltinis – tai Viliaus Kavaliausko 2014 metais išleista daugiatomė knyga „Lietuvos karžygiai“, skirta Vyčio Kryžiaus kavalieriams – jų biografijoms, nuveiktiems darbams, žygiams, už kuriuos jie buvo apdovanoti,  juos dar prisimenančių artimųjų prisiminimams įamžinti.
Prisimenu, kaip šiuos prisiminimus, V. Kavaliausko paprašytas, tėvelis diktavo mamai. Kaip pyko ant mūsų, kad mes, anūkai, niekuomet šia istorija nesidomėjome. „O va, svetimas žmogus skambina, domisi, ieško“, – sakė apie V. Kavaliauską. Dabar iš šios knygos, iš joje pateiktų dokumentų, aš apie savo senelį sužinojau dar daugiau. Manau, kaip  ir dauguma kitų Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių vaikaičių ir provaikaičių. Kiekvieną kartą, ateidama į Rudaminos bažnyčią, šalia pagrindinių vartų prikaltose atminimo lentose aš perskaitau ir savo senelio pavardę. Kažkas čia uždega žvakutę, kažkas gėlių padeda. Tikrai niekas neitų ten, kažkur šventoriuje, ieškoti „pamūrytos sienelės“, kaip siūlo A. Staškevičius, ir neskaitytų ten esančių pavardžių. Na, vieną kartą gal ir pasidomėtų, kokie šio krašto žmonės buvo įžymūs, apdovanoti. Pasak vieno žurnalisto, su kuriuo šią savaitę apie Vyčio kryžiaus ordino kavalierių įamžinimą kalbėjome, nėra patikimesnės vietos šiam reikalui nei bažnyčios tvora. Gal nebeliks rajone kokios mokyklos, gal takai prie dabar statomų paminklų, išsimėčiusių pakelėse, užžels, o bažnyčia savo statusą išsaugos nepaisant jokių istorijos vėjų, santvarkų, visuomenės nusiteikimų.
Todėl noriu tik padėkoti žmonėms, kurie ėmėsi šios idėjos. Ne tik išleisti knygą, bet ir pakabinti lentas. Kurie visus šiuos darbus finansavo. Tegul šių didvyrių vaikams, jų anūkams, praeinantiems pro šalį, nors kartą sukirbės širdyje mintis, kaip reikia gyventi, kad nusipelnytum tokios visuotinės pagarbos ir įamžinimo. Juk tai pati geriausia ir daugiausiai naudos duodanti istorijos, patriotizmo pamoka, kurią praeidamas pro šalį – pro bažnyčios tvorą – nori nenori privalai išmokti.

Danguolė Valukonytė - Barauskienė, žurnalistė